Viešpaties Jėzaus Kristaus Priskėlimas – Velykos
Tą pačią dieną du mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. [...] Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. 31 Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. (Lk 24, 13–17. 28–35)
KELIAS Į PRISIKĖLIMĄ
Šis apmąstymas rašomas pandemijos krizės metu, kai baimės šešėlis slenka per eilinių žmonių namus, politikų kabinetus ir netgi bažnyčias. Nedrąsiai galvojame apie tai, kas bus toliau, bet pavojus tebesitęsia, mums kalbama apie būtinybę parodyti kantrybę, o tos kantrybės jau tiek nebedaug… Esu tikras, kad visuomet prisiminsime šiuos metus ir šias Velykų šventes. Reikia vien tikėtis, kad, sunkumams praslinkus, nenustumsime jų į atminties skrynios užkampius, bet turėsime išminties priimti ir įvertinti tai, ką gero patiriame šiomis dienomis: ypač žmonių artumą, susitelkimą ir viltį. Tai tikriausiai ir bus viena iš brangiausių gyvenimo dovanų.
Švenčiant Velykų slėpinį visuomet galima ir reikia jame įžvelgti tarsi dvi medalio puses. Visų pirma: tai kančios dienos, mūsų Viešpaties Jėzaus kančia, pirmųjų kankinių kančios, o galiausiai – ir mūsų patiriami išmėginimai. Visa tai yra mūsų gyvenime, tačiau vien tik aukštinti Kristaus kančią, persekiojimus, kurie krauju apšlakstė gimstančios Bažnyčios kelią, išaukštinti mūsų pačių mažas – dideles kasdienybės kančias būtų paprasčiausias sadizmas, lygiai kaip ir šiomis dienomis pasakyti: „Viskas žlugo, nebėra dėl ko gyventi“.
Visa tai turi prasmę tik tada, jeigu išmėginimus vertiname kaip įžangą į pačią didžiausią vertybę: džiaugsmą, kai gėris nugali visa, kas bloga, kai Prisikėlimas liudija, jog mirtis neviešpatauja žemėje. Tai antroji, šviesioji Velykų šventės pusė.
Būtų galima išvardinti daug pavyzdžių, kai didelis skausmas virsta dideliu džiaugsmu. Taip jautėsi ir du Jėzaus mokiniai Velykų dienos vakare keliaudami į Emausą. Jie buvo nuliūdę, nes Jėzaus mirtis jiems buvo tragedija, ir netgi pasakojimai apie prisikėlimą jiems nesuteikė vilties. Tada susvyravo ir jų tikėjimas, kas, logiškai vertinant, buvo dar blogiau, negu patirti išmėginimai. Ir viskam pakako tik poros dienų!…
Kaip tik tada prie dviejų mokinių nepastebėtas, nelauktai prisiartino pats Prisikėlusysis. Jo žodžių ir perlaužtos duonos pakako, kad dingtų visokios abejonės: atsiskleidžia tai, į ką mokiniai, apakinti savo baimės ir liūdesio, nebuvo atkreipę dėmesio. Tai patirtis, kurios keliu dabar einame ir mes. Galbūt kažkas panašaus buvo atsitikę ir anksčiau, bet, deja, žmogiška atmintis trumpa, ir džiaugsmą prisimename ne taip greitai. Ilgai prisimename tik sunkumus ir nuoskaudas, todėl nuolat klausiame: „Kodėl aš? Kodėl taip atsitiko man?
Dievas mums nieko neaiškina: Jis pats gyvena tokį gyvenimą. Apreiškimas mums pasakoja apie didį skausmą, didžiulę dramą, tragedijos kartėlį… ir tada netikėtai įvyksta tai, kas pakeičia viską. Taip Velykos mums kalba apie Prisikėlimą.
„Kodėl aš? Kodėl taip atsitiko man?“
„O kodėl gi ne?!“
Švenčiame Velykas virtualiai, bet, nežiūrint nieko, tai vis tiek yra Viešpaties Prisikėlimo šventė. Niekas negalėjo įsivaizduoti Prisikėlimo, niekas negalėjo įsivaizduoti, kad taip teks švęsti Velykas. To neminėjo nei pranašai, ir netgi pats Jėzus nė pusę lūpų apie tai neužsiminė apaštalams. Manyčiau, jog taip atsitiko todėl, kad visos žmogiškos aplinkybės negali iš žmogaus širdies atimti tikrosios Velykų prasmės.
Prieš savo kančią, vėlų vakarą, Jėzus įsteigė Eucharistiją, savo nukryžiuoto ir prisikėlusio Kūno sakramentą, dovanojo mums save patį, kad nepalūžtume, kad žinotume, jog Jis visuomet yra gyvas, yra kartu su mumis.
Ir dabar, tamsų krizės vidurnaktį, Velykų slėpinys pasiekia mus, kad primintų, jog po kiekvienos kančios ateina prisikėlimas.
Visuomet…
Adolfas Grušas
