Šv. Jurgis Šv. Jurgis  (© Musei Vaticani)

Balandžio 23-oji – popiežiaus vardo diena

Balandžio 23 d. Bažnyčia liturgijoje mini šv. Jurgį. Tai ir popiežiaus Pranciškaus – Jorge Mario (Jurgio Marijaus) Bergoglio – vardo diena. Romos Bažnyčios kalendorius šią dieną mini ir baltų tautų apaštalą šv. Adalbertą (Vaitiekų). Kadangi šv. Jurgis yra vienas Lietuvos globėjų, Lietuvoje jo šventei skirtas pirmumas, o Adalberto minėjimas nukeliamas į balandžio 24-ąją.

Pasak tradicijos, Jurgis gimė trečiojo amžiaus antroje pusėje Mažosios Azijos Kapadokijos regione, dabartinėje Turkijoje, tarnavo Romos legionuose. Nežinoma, kada jis tapo krikščioniu. Tradicija teigia, kad Jurgis buvo nukankintas 303 m. balandžio 23 d. Palestinos Lidos mieste. Vieta, kur šv. Jurgis mirė kankinio mirtimi ir kur buvo palaidotas, senoji Lida – tai dabartinis Izraelio Lod miestas šalia Tel Avivo, prie pat Ben Guriono oro uosto. Šv. Jurgio kapą nuo seniausių laikų lanko piligrimai.

Pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje šv. Jurgis buvo žinomas tik Rytuose, jo atminimą gerbė tik graikų tradicijos krikščionys. Tačiau kryžiaus žygių metu iš Palestinos grįžę kariai ir piligrimai šv. Jurgio kultą išplatino ir krikščioniškuose Vakaruose. Šv. Jurgis tapo vienu populiariausių šventųjų. Jis gerbiamas ir kaip antrasis Lietuvos globėjas.

Šv. Adalberto relikvijorius Gniezno katedroje
Šv. Adalberto relikvijorius Gniezno katedroje

Kartu su šv. Jurgiu Bažnyčios liturginis kalendorius mini ir kankinį šv. Adalbertą – Vaitiekų, nužudytą per Jurgines 997 m.

Adalbertas gimė apie 956 m. Čekijoje. 983 m. jis tapo Prahos vyskupu, tačiau buvo priverstas iš Prahos pasitraukti. Ketino keliauti į Šventąją Žemę, bet pasiekęs Italiją pasiliko Romoje, apsigyveno Aventino kalvos benediktinų vienuolyne. Negalėdamas sugrįžti į Prahą, nukeliavo į tuo metu dar tik besikuriančios ir evangelizuojamos lenkų valstybės sostinę Gniezną. Iš ten su nedidele palyda persikėlė per Vyslos upę į prūsų žemes ir jiems skelbė Kristų. 997 m. pavasarį šv. Jurgio minėjimo dieną Adalbertas buvo pagonių prūsų nužudytas. Manoma, kad jis užrūstinęs pagonių žynius, tą dieną šventusius pavasario šventę.

Vyskupo misionieriaus mirtis sukrėtė jo bičiulį imperatorių Otoną III. Jis iš prūsų išpirko Adalberto kūną, ėmė rūpintis jo, kaip kankinio, kanonizacija, kas ir įvyko jau 999 m. Jo relikviją imperatorius padovanojo Gniezno katedrai. Imperatoriaus rūpesčiu buvo pastatyta keletas naujų šv. Adalbertui dedikuotų bažnyčių. Viena jų – Romos Tibro saloje. Šios bažnyčios titulas greit buvo pakeistas į šv. Baltramiejaus, nes kaip tik tuo metu į Romą buvo atgabentos ir šioje bažnyčios patalpintos apaštalo kankinio Baltramiejaus relikvijos.

Šv. Adalberto pėdomis skelbti Kristaus pagonims baltams netrukus išvyko kitas garsus misionierius Brunonas Kverfurtietis. Jis irgi mirė kankinio mirtimi 1009 m. Jo kankinystės aprašyme pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas.

Šv. Adalberto relikvijas sauganti Romos šv. Baltramiejaus bažnyčia 2000 metų jubiliejaus proga buvo paskelbta mūsų laikų kankinių šventove. Joje saugomos dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžių kankinių relikvijos ir atminimo ženklai, tarp jų ir palaimintojo Teofiliaus Matulionio relikvija. (JM / VaticanNews)

Kankinių atminimo ženklai Romos šv. Baltramiejaus bažnyčioje
Kankinių atminimo ženklai Romos šv. Baltramiejaus bažnyčioje
2020 balandžio 23, 13:01