Antrasis gavėnios sekmadienis

Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai į aukštą kalną. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras kreipėsi į Jėzų: „Viešpatie, gera mums čia būti! jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūpsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“ (Mt 17, 1–9).

„KLAUSYKITE JO!“

Gavėnios kelionė, jei tik ji yra tinkamai suvokta, – tai autentiškas žmogaus liudijimas apie save. Toje kelionėje nubyra visos apnašos, kuriomis gyvenimas, pasaulis, meilė ir mirtis neišvengiamai apibėrė mūsų sielas. Po griuvėsiais, prislegiančiais mūsų širdis, atsiskleidžia Dievo Sūnaus atvaizdas, raginantis mus tapti nauju žmogumi, kuris nori būti savo gyvenimo viešpačiu ir trokšta šviesos ginklais įveikti savyje senąjį žmogų, kuris patogiai sėdi nuodėmės krėsle. Gavėnia – tai atgaivos, išsilaisvinimo ir grožio kelias.

Šį, antrąjį gavėnios sekmadienį, Bažnyčia rodo mums, kaip reikia išgyventi šį gavėninį pasikeitimą. Iš gundymų dykumos mes su atsiduriame ant Taboro, Atsimainymo kalno. Jėzus čia jau nebėra vienas, kaip gundymo metu. Jį lydi apaštalai: Petras, Jokūbas ir Jonas. Tai jiems Mokytojas parodys visą savo šlovę ir grožį. Mokiniams, nesugebėjusiems priimti žinios apie laukiantį kryžių, Jėzus parodo savo egzistencijos tikslą. Viešpats leidžia pažvelgti į savo šlovę, tačiau mokiniai pajėgs šią malonę suprasti tik priėmę kryžiaus slėpinį.

Šalia mokinių vizijos susiduriame ir su dangaus Tėvo žodžiais: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Evangelijoje pagal Matą tik du kartus minimas pasigirdęs Tėvo balsas: dabar, ant Taboro kalno, ir prieš tai prie Jordano, Jėzaus krikšto metu. Abu kartus skelbiama, kad Jėzus yra mylimas Tėvo Sūnus, tačiau Atsimainymo metu dar pridedama :“Klausykite jo!“

Dangaus Tėvas apaštalams įduoda patį svarbiausią ginklą, kuriuo įmanoma nugalėti blogį: klausyti Jo Sūnaus. Tai esminis mūsų gavėnios atsimanymo elementas: perkelti savo gyvenimo centrą nuo savęs paties į Jėzų. Mūsų atsimanymas prasideda tada, kai nustojame klausyti savęs pačių, savo baimių, nerimo ir pradedame įsiklausyti į balsą, kviečiantį eiti pirmyn, išdrįsti svajoti ir visiems laikams atsikratyti baimės.

Tik tada galime tikėtis, kad Velykų rytą pajusime naujo gyvenimo dvelksmą…

Adolfas Grušas