Švenčiausiojo Jėzaus vardo liturginis minėjimas
Jėzus – tai mūsų Išganytojo žemiškasis vardas. Juozapas ir Marija šiuo vardu pavadino Betliejuje gimusi kūdikį, paklusdami angelo sapne Juozapui duotam nurodymui: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 20–21). Jėzaus vardas – tai gelbėtojo vardas. Tą patį tvirtina ir kiti Naujojo Testamento tekstai. „Neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12), – sakė šv. Petras, įkvėptas Šventosios Dvasios. Šv. Paulius laiške efeziečiams tvirtina, kad Jėzaus vardas yra „aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame“ (Ef 1, 20–21). Liturginio minėjimo skaitinyje iš laiško filipiečiams girdime: „Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: Jėzus Kristus yra Viešpats“ (Fil 2, 9–11).
Švenčiausiojo Jėzaus vardo liturginis minėjimas buvo įvestas šešioliktajame amžiuje. Prie to daug prisidėjo kiek anksčiau gyvenęs šv. Bernardinas Sienietis ir kiti pranciškonai, propagavę Jėzaus vardo kultą ir prašę, kad jis būtų įrašytas į liturginį kalendorių. Tai įvyko praėjus keliems dešimtmečiams po Bernardino mirties. Popiežius Klemensas VII leido pranciškonams Švenčiausiojo Jėzaus vardo minėjimą įtraukti į savo valandų liturgiją. Visoje Bažnyčioje švenčiamu minėjimu jis buvo paskelbtas 1721 m. Vis dėlto, praėjus keliems šimtmečiams, liturginis Jėzaus vardo minėjimas nusilpo ir kone išnyko. Kai po Vatikano II Susirinkimo buvo reformuojamas Katalikų Bažnyčios kalendorius, šį minėjimą, kartu su keliais kitais nykstančiais minėjimais, nuspręsta iš viso panaikinti. Tačiau toks sprendimas sulaukė kritikos. Atsižvelgdamas į tikinčiųjų prašymus, 2002 m. popiežius Jonas Paulius II sugrąžino į liturginį kalendorių Švenčiausiojo Jėzaus vardo neprivalomą minėjimą ir nustatė, kad jis būtų švenčiamas sausio 3-ąją.
Jėzaus vardą sau pasirinko Ignaco Lojolos įkurta vienuolija – Jėzaus draugija. Švenčiausiajam Jėzaus vardui yra dedikuota pagrindinė jėzuitų bažnyčia Romoje, sauganti įkūrėjo relikvijas. Jos apsidę puošia freska, vaizduojanti Jėzaus vardo triumfą, o virš altoriaus dideliame skyde yra trys Jėzaus vardo graikų kalba (ΙΗΣΟΥΣ) raidės IHS. Kai kas šias raides aiškina ne graikų, bet lotynų tradicijos kontekste ir mano, kad tai su imperatoriumi Konstantinu ir jo pergalė prieš varžovą Maksencijų siejamų žodžių „in hoc signo (vinces)“ – su šiuo ženklu laimėsi – santrumpa. Kiti aiškina žodžiais Iesus hominum Salvator – „Jėzus – žmonių gelbėtojas“. Kad ir kaip būtų, IHS – tai Jėzaus vardo, Švenčiausiojo vardo, ženklas. (JM / VaticanNews)
