Antrasis sekmadienis po Kalėdų

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. (Jn 1, 1–5. 9–14)

DIEVO BEIEŠKANT

Mūsų Dievas, kurį pažįstame iš Jo Žodžio, laikosi tam tikro nuoseklumo.

Visų pirma Jis nori būti su žmonėmis, o tarp žmonių linkęs rinktis draugiją tų, kurių niekas nepastebi. Galbūt jie gyvena mūsų namuose, tačiau jų niekas nepastebi. Gali būti, kad jie yra mūsų darbovietėje, tačiau niekas į juos nekreipia dėmesio. Jie gali būti į ligoninę skubančiame greitosios pagalbos automobilyje, tačiau jie niekam nerūpi. Jie vaikšto miesto parko takais, paskendę savo mintyse ir apgaubti vienatvės ir visiems atrodo, kad jų nėra.

Dievas ne vien tik pasirinko sau buveinę mūsų tarpe, bet iš tiesų apsigyveno tarp mūsų. Mes tapome Jo mintimis, jo pergyvenimais ir kančia, Jo rūpesčiu, Jo atėjimo priežastimi.

Kaip įmanoma suvokti tokią pačias gelmes siekiančią meilę?

Egzistuoja vienintelė tiesa: Dievas dar prieš pasaulio sukūrimą išsirinko mus, galvodamas apie savo Sūnų Jėzų, kuris taptų paskutinis tarp paskutiniųjų, kad taip triumfuotų Dievo meilė. Mūsų nepatrauktų savo neprieinamume užsidaręs Dievas. Mus patraukia Dievas, tapęs mūsų vargingumu, mūsų menkumu, mūsų skausmu, mūsų troškimu būti reikšmingais.

Jėzus yra visa tai. Šiuos jausmus tikintieji išgyvena per Kalėdas, kontempliuodami Jėzų prakartėlėje, kartais gal ir pernelyg viską supaprastindami.

Iš tiesų šis vystyklais suvystytas ir ėdžiose gulintis Kūdikis, persekiotas nuo pačios pirmosios savo žemiškos egzistencijos dienos, vargingas ir nusižeminęs, yra „Dievas su mumis“. Tai Dievas, kuris nori pasakyti mums: „Aš gyvenu ne rūmuose, į kuriuos galite ateiti, prašydami kąsnelio duonos. Aš gyvenu palapinėje, pastatytoje tarp jūsų palapinių, ten kur nėra nieko pastovaus“.

Jėzaus, žmogaus kaip ir mes visi, asmenyje, Dievas tapo klajokliu. Jis nesirenka Žemėje vietos, kur galėtų patogiai gyventi. Jis keliauja ir keliauja: nepailsdamas ir nesustodamas. Jis visuomet eina ten, kur yra kartėlis ir skausmas, o taip pat ir paprastas, gal ir naivus, džiaugsmas. Jis savąją palapinę stato tokiose vietose, tačiau tik tam, kad, išgirdęs kitą šauksmą nuskubėtų ten, parodydamas savo meilę.

Nuostabus apaštalo Jono tekstas, pradžioje kalbantis apie Dievo Žodį mums ne iš karto prieinamomis sąvokomis, galiausiai pereina į tikrovės aprašymą. Jėzus buvo Šviesa, tačiau mums labiau patiko tamsybės. Vis dėlto Jėzus nepabėgo, bet pasiliko su mumis. Ši Šviesa yra skirta kiekvienam iš mūsų, kad anksčiau ar vėliau pasiektų ir apšviestų mus. Dievas Jėzus atėjo pas mus, tačiau mes Jo nepažinome, nes laukėme triumfuojančio, nugalinčio, viską valdančio, galinčio priversti nutilti visus priešingus balsus, kad parodytų savo pranašumą Dievo, tačiau viskas įvyko ne taip. Jėzus yra atstumtas, pasislėpęs, nuolankus ir nusižeminęs Dievas, visuomet būnantis su nusivylusiais, niekinamais, atrodytų, nieko nevertais žmonėmis. Ten mums reikia ieškoti ir atpažinti savo Dievą.

Jėzus atėjo pas savuosius, pas tuos, kurie Jį turėjo atpažinti tuojau pat ir išskėstomis rankomis priimti Mesiją, Gelbėtoją, Pažadėtąjį, tačiau mes, savieji, Jo nepriėmėme ir gyvename taip, tarsi Dievo nebūtų.

Mūsų bendruomenės kalba apie Dievą, tačiau ir ten Dievo nematome…

Vis dėlto šiame iškilmingame Evangelijos prologe suskamba ir viltį kelianti žinia: „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“. Jei priimame Jėzų, jei leidžiame Jam tapti mūsų egzistencijos pagrindu, jei Jis pradeda drumsti mūsų sapnus, jei tampa dygliu mūsų nuodėmėms, jei Jis pasidaro pagrindine mūsų mintimi, Meile, kuriai suteikiame pirmenybę, mainais gauname galią tapti Dievo vaikais.

Tuo nereikėtų stebėtis…

Būdami su Dievu, tampame panašūs į Dievą. Būdami su Jėzumi, tampame panašūs į Jėzų ir Jį mums atsiuntusį Tėvą. Kas kontempliuoja Dievą, savo veide, akyse, širdyje ir rankose neša Dievą.

Adolfas Grušas