Pal. Mykolas Giedraitis – geroji naujiena visiems

Popiežius Pranciškus 2018 m. lapkričio 7-ąją pripažino dekretu, jog Mykolas Giedraitis, augustinų brolis tretininkas, yra Bažnyčios palaimintasis nuo neatmenamų laikų. Šis popiežiaus aktas, lygus paskelbimui palaimintuoju, patvirtino palaimintojo kultą, niekuomet neužgesusį Videniškiuose, Giedraičiuose, kitur Lietuvoje ir visur kur gyvas palaimintojo atminimas, visų pirma Krokuvoje, kur palaimintasis mirė 1585 metais ir Morkaus bažnyčioje, kurioje buvo palaidotas.

Simboliška, kad pamaldumas į palaimintąjį Mykolą Giedraitį Lietuvoje nauju būdu atsiskleidė gūdžiais sovietiniais religijos laisvės slopinimo laikais. 1985 metais gegužės 2 dieną Giedraičių bažnyčioje prie pal. Mykolo Giedraičio altoriaus surengtas iškilmingas palaimintojo mirties 500 metų jubiliejus.

Pogrindinė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika Nr. 67 pranešime iš Giedraičių nurodė, kad minėjimas buvo (sovietinės valdžios) kiek įmanoma prislopintas: oficialiai švęsti jubiliejų buvo nepageidauta, tačiau į vainikais ir gėlėmis išpuoštą bažnyčią atėjo maldininkai, meldė palaimintąjį užtarti Lietuvą ir jos Bažnyčią, didelis būrys jaunimo iš įvairių miestų ir miestelių suklaupė prie bažnyčios durų ir melsdamiesi keliais ėjo iki palaimintojo Mykolo Giedraičio altoriaus, ant jo sudėjo gėles, sukalbėjo maldą į Mykolą Giedraitį, giedojo giesmes, kunigai sakė pamokslus, tikintieji platino palaimintojo paveiksliukus.

Reikšmingos maldoje išsakytos intencijos, kreipiantis į palaimintąjį Mykolą Giedraitį kaip į brolį, mokslo vyrą, ligonių gydytoją ir ateities pranašą, kad išprašytų tvirto ir veiklaus tikėjimo malonę, išmokytų pamilti nuolankumą, tikrosios išminties ieškoti Dieve, išgydytų paliegusias, netyrumo, girtavimo, neištikimybės ir kitokių ydų varginamas sielas, pažvelgtų į savo gimtąją kraštą ir išmelstų Lietuvai šviesią ir tikrai krikščionišką ateitį. Vienoje intencijoje įsakmiai prašyta, kad palaimintasis išprašytų Lietuvai daugiau šventųjų.

Liaudies pamaldumas ir istoriniai šaltiniai visuomet kreipdavosi į Mykolą Giedraitį kaip į palaimintąjį. Šv. Jonas Paulius II, 1993 metais skelbdamas Faustiną Kowalską ir kitus Dievo tarnus palaimintaisiais beatifikacijos Mišių homilijoje prisiminė Mykolą Giedraitį pavadindamas jį palaimintuoju, tačiau beatifikacijos bylą, kaip istorinę, prireikė atgaivinti. Tai padarė Krokuvos arkivyskupija, prašant Giedraičių giminės atstovams visuose pasaulio kraštuose ir šv. Morkaus parapijai Krokuvoje. Šventųjų skelbimo kongregacija 2001 metų liepos 27 dieną leido Krokuvos arkivyskupijai pradėti proceso diecezinę fazę.

Didelį postūmį bylai pradėti davė šv. popiežius Jonas Paulius II, parašęs proginį laišką savo įpėdiniui Krokuvoje kardinolui F. Macharskiui pal. Mykolo Giedraičio mirties 500 metinių proga 1985 metais. Jis laiške išreiškė viltį, kad Krokuvos arkivyskupija nedelsiant pradės Mykolo Giedraičio beatifikacijos bylą. Nemažiau svarbūs bylai pradėti buvo Lietuvos kunigų kreipimasis į Lietuvos vyskupų konferenciją ir pastarosios kreipimasis į Lenkijos vyskupų konferenciją su prašymu pradėti beatifikacijos procesą.

Kardinolas Giovanni Angelo Becciu Krokuvoje birželio 8 d. padėkos už Mykolo Giedraičio pripažinimą palaimintuoju šv. Mišių metu prisiminė apaštalo Jono žodžius apie meilę:

„Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16)

Šie šv. apaštalo Jono žodžiai yra mūsų palaimintojo, augustinų brolio, gyvenimo liudijimas ir dvasinis testamentas. Palaimintasis Dievo meilėje atrado gyvenimo šviesą ir širdies ramybę.

Dievas panoro išgelbėti žmones pradedant nuo mažiausiųjų ir trapiausiųjų. Tokia privilegija yra amžinoji duotybė biblineje istorijoje, taip pat praėjusiame ir dabartiniame Bažnyčios gyvenime. Palaimintasis Mykolas ragina mus pasekti jo pavyzdžiu ir patiems prisidėti prie mažutėlių, kurie priėmė Viešpaties meilę ir gyveno ja. Jis pats yra tapęs tos ilgos Kristaus mokinių gretos, kuri kaip aukso gija driekiasi per visą Bažnyčios istoriją, dalimi; Dievas renkasi paprastuosius ir silpnuosius.

Mykolas buvo „mažutėlis“ pagal Evangelijos dvasią. Jis neieškojo nieko kito, vien paties Dievo. Jo gyvenimo slėpinys glūdi būtent Dievo pirmenybėje: Jam viską patikėjo ir už viską dėkojo. Jis nesiekė dalykų, kurie pasaulio akyse laikomi dideliais, bet savo dėmesį skyrė tam, kas svarbiausia – Dievo meilei ir draugystei su artimu. Per palaimintąjį Mykolą Giedraitį Jėzus šiandien kreipiasi į šiandienos pasaulio žmones ir sako jiems: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28). Tai kelias, kurį Kristus mums nuolat nurodo: priglausti silpnuosius mokantis iš jo, kaip būti romiems ir nuolankios širdies.

Palaimintasis Mykolas moko mus, šiandienos žmones, kurie esame pasinėrę į tūkstančius iš pažiūros svarbių reikalų, kad tikroji žmogaus didybė kyla ne iš to, kiek yra daroma, bet kaip yra daroma. Būtent uolumas ir meilė lemia tai, kad mūsų veiksmai ar pareigos, net paprasčiausi, tampa dideli. Jo gyvenimo liudijimas, kuriam būdingas savo fizinių ribų priėmimas ir kančių vienijimas su nukryžiuotu Kristumi, šiandien tampa gerąja naujiena visiems, kurie, panašiai kaip jis, dažnai lieka nustumti į visuomenės pakraščius dėl fizinio nepajėgumo, vyresnio amžiaus ar kitų ribotumų. Jis yra geroji naujiena visiems tiems, kurie jaučiasi sužeisti negatyvių gyvenimo patirčių, nelaimingi, nuvilti, atmesti, praradę savo orumo suvokimą. Savo pavyzdžiu jis nurodo tikrosios laimės šaltinį – pasitikėjimą Dievu bei gilų tikėjimą į Dievą, kuris kiekvienam padeda priimti kasdienius kryžius. (SAK / Vatican News)