Dviejų popiežių kanonizacijos metinės
Balandžio 27-oji prieš penkerius metus buvo Dievo gailestingumo sekmadienis, visoje Bažnyčioje švenčiamas užbaigiant Velykų oktavą. Dviejų popiežių kanonizavimo apeigose, kurios įvyko Šv. Petro aikštėje, taip pat dalyvavo popiežius emeritas Benediktas XVI, kuris tą dieną koncelebravo Mišias su popiežiumi Pranciškumi ir keliais šimtais vyskupų iš viso pasaulio.
Mišių homilijoje popiežius Pranciškus kalbėjo apie abu šventuosius popiežius, primindamas Gailestingumo sekmadienio simbolį – penkias šlovingas Prisikėlusio Jėzaus žaizdas.
Prisikėlusio Jėzaus žaizdos reikalingos, kad tikėtume į Dievą, nes liudija nepaliaujamą Dievo meilę mums, sakė Pranciškus. Šventieji Jonas XXIII ir Jonas Paulius II drąsiai į jas žiūrėjo, jas lietė, nes kiekviename kenčiančiame žmoguje matė Jėzų ir liudijo jo gailestingumą. Todėl juose buvo apsigyvenusi „gyva viltis“ kartu su „neapsakomu šlovingiausiu džiaugsmu“ (1 Pt 1,3.8).
Kristus savo mokiniams dovanoja viltį ir džiaugsmą ir niekas negali jų atimti. Šią viltį ir džiaugsmą išbandė ir užgrūdino išsižadėjimai, pažeminimai, artumas nusidėjėliams, pykinantis tos taurės kartumas. Tai viltis ir džiaugsmas, kuriuos abu šventieji popiežiai gavo dovanų iš prisikėlusio Viešpaties ir kuriuos savo ruožtu dosniai dalijo Dievo tautai. Ji jiems už tai amžinai dėkinga.
Popiežius Pranciškus priminė, kad ta pačia viltimi ir tuo pačiu džiaugsmu alsavo pirmoji Jeruzalės krikščionių bendruomenė. Pasak Apaštalų darbų knygos, ji alsavo tuo, kas Evangelijoje svarbiausia – meile, gailestingumu, paprastumu, brolybe. Tokį pat Bažnyčios vaizdą prieš save turėjo Vatikano II Susirinkimas.
Šv. Jonas XXIII ir šv. Jonas Paulius II bendradarbiavo su Šventąja Dvasia, siekdami atkurti ir atnaujinti pirmapradį Bažnyčios veidą, kurį per amžius formavo šventieji. Būtent šventųjų dėka Bažnyčia eina pirmyn ir auga. Sušaukdamas Vatikano II Susirinkimą šv. Jonas XXIII paliudijo kad jis buvo Šventosios Dvasios vadovavimui klusnus Bažnyčios ganytojas. Tarnaudamas Dievo tautai šv. Jonas Paulius II buvo „Šeimos popiežius“. Abu šie šventieji Dievo tautos ganytojai užtaria Bažnyčią, kad sielovadinėje tarnystėje Dievo tautai būtų klusni Šventajai Dvasiai. Abu jie moko nesipiktinti dėl Kristaus žaizdų, įsigilinti į Dievo gailestingumo slėpinį, Dievo, kuris visada viliasi, visada atleidžia, visada myli. (Vatican News)
