Pradėta t. Pedro Arrupe beatifikacijos byla

Džiugią naujieną viso pasaulio jėzuitams ir ne tik jiems laiške pranešė Jėzaus Draugijos vyresnysis Romoje t. Arturas Sosa Abascal: „Byla, galėsianti atverti kelią t. Pedro Arrupe, 28-ąjį Jėzaus Draugijos generalinį vyresnįjį, skelbti palaimintuoju, oficialiai pradėta“. Bylą pradėjo Romos vikariatas vyskupijoje, kurioje t. Arrupe mirė 1991 metais.

T. Arrupe troško visame kame vykdyti Dievo Tėvo valią, įsišaknyti Jėzuje Kristuje, pasitikėti Šventąja Dvasia kaip Bažnyčios vadove, buvo tvirtai ištikimas Šventajam Tėvui – Kristaus Vikarui žemėje, liudijo misionierišką dvasią, asmeninę ištikimybę, jėzuitams būdingą stilių, jautrumą dramatiškoms socialinėms situacijoms, meilę ir artumą vargstantiesiems. Tėvas Arrupe, pasak jėzuitų vyresniojo, mums atsiskleidžia kaip nepaprastas ir uolus Dievo ir Bažnyčios žmogus“.

Jėzuitų vyresnysis laiške ordino nariams pasidalijo kelionėse ir susitikimuose sukauptais atgarsiais į svarstymus pradėti beatifikacijos bylą, patikino, jog jis galėjo asmeniškai įsitikinti, koks gyvas t. Arrupe atminimas ir paveldas.

Taip pat postulatūros laiškai iš viso pasaulio iškalbiai ir net jaudinančiai patvirtina, kad t. Arrupe šventumo garsas yra pripažintas įvairiose Bažnyčios srityse, rašė t. Sosa.

Popiežius Pranciškus ne kartą yra meldęsis Romos motininėje jėzuitų „Il Gesù“ bažnyčioje prie t. Pedro Arrupe kapo ir prisiminęs, kaip dėl buvusio Ordino vyresniojo potvarkio turėjo atsisakyti minties išvykti į jėzuitų misijas Japonijoje.

Ir Lietuvoje rusėjo mėnesį popiežius Pranciškus per susitikimą su Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos bendruomene Vilniuje prisiminė t. Arrupe testamentinį palikimą, jo paskutinę priešmirtinę kalbą, ragindamas ją perskaityti ir apmąstyti.

Popiežius, baigdamas privatų pokalbį su jėzuitais Vilniuje, patarė įsidėmėti du pamatinius tekstus: popiežiaus šv. Pauliaus VI kalbą jėzuitams, kurią pavadino „lobiu, geriausiu dalyku, kurį popiežius kada nors pasakė jėzuitams, taip pat perskaityti paskutinę kalbą, kurią pasakė t. Arrupe, – jo kalbą jėzuitams, dirbantiems pabėgėlių stovykloje Tailande. Tai buvo jo „gulbės giesmė“. Vėliau, skrendant atgal į Romą, jį ištiko insultas. Jėzuitams, dirbantiems su pabėgėliais, jis sakė: „Neapleiskite savo maldos gyvenimo!“ „Skaitykite šiuos du dokumentus. Jie yra kur kas gilesni ir labiau praturtinantys, nei dalykai, kuriuos aš galiu pasakyti“, – sakė popiežius jėzuitams Vilniuje.

***

Pedro Arrupe gimė 1907 m. lapkričio 14 d. Ispanijos Baskų krašto Bilbao mieste. 1927 m. įstojo į Jėzaus Draugijos noviciatą Lojoloje – jėzuitų įkūrėjo šv. Ignaco gimtajame mieste. Studijavo iš pradžių Ispanijoje, paskui tęsė mokslus Belgijoje ir Olandijoje. 1936 m. priėmęs kunigystės šventimus, išvyko į Jungtines Valstijas tęsti medicinos etikos specializacijos studijų. 1938 m. gavo paties Jėzaus Draugijos vadovo siuntimą į Japoniją. Iš pradžių Jokohamoje mokėsi japonų kalbos, o kai pramoko ir susipažino su vietiniais papročiais, 1940 m. buvo paskirtas į Jamaguči parapiją, kurioje prieš kelis šimtmečius darbavosi garsusis jėzuitas misionierius šv. Pranciškus Ksaveras. 1941 m. gruodžio 8 d. japonai, Antrajame pasauliniame kare nacistinės Vokietijos sąjungininkai, apkaltino tėvą Arrupe šnipinėjimu ir uždarė į kalėjimą. Vis dėlto išsiaiškinus, jog kaltinimas nepagrįstas, po kelių mėnesių tėvas Arrupe buvo išleistas. Išėjęs iš kalėjimo jis buvo paskirtas Nagatsukoje, netoli Hirošimos, veikusio jėzuitų noviciato magistru.

1945 m. rugpjūčio 6 d. rytą, 8 val., ant Hirošimos buvo numesta atominė bomba. Vos už kelių kilometrų nuo sprogimo vietos buvusį jėzuitų noviciatą tėvas Arrupe tuoj pat pavertė ligonine, kurioje buvo slaugomi šimtai sužeistų žmonių.

Po karo tėvas Pedro Arrupe gyveno Japonijoje, kurį laiką buvo Japonijos jėzuitų vadovas. 1965 m. gegužės 22 d. Romoje vykusi Jėzaus Draugijos generalinė kongregacija jį išrinko generaliniu prepozitu, tai yra viso ordino vadovu – dvidešimt aštuntuoju nuo ordino steigėjo šv. Ignaco Lojolos laikų. Tėvo Arrupe išrinkimas sutapo su Vatikano II Susirinkimo pabaiga. Jėzuitai tapo drąsiais Susirinkimo dvasios skleidėjais, su ypatingu entuziazmu Susirinkimo naujoves nešė į misijų šalis. 1974 m. buvo sušaukta nauja Jėzaus Draugijos generalinė kongregacija, kuri nusprendė dar labiau aktyvinti misijų darbą ir ypatingą dėmesį skirti pažangos ir socialinio teisingumo ugdymui. Tas jėzuitų užsidegimas kovoti su pasaulio neteisybėmis kai kuriose situacijose galbūt buvo pernelyg radikalus. Ordino pasirinkta kryptis pradėjo susilaukti vis dažnesnės kritikos. 1981 m. rugpjūčio 7 d. tėvą Arrupe ištiko insultas. Po keliolikos dienų, tų pačių metų rugpjūčio 26-ąją, popiežius šv. Jonas Paulius II paskyrė jėzuitą tėvą Paolo Dezza laikinuoju Jėzaus Draugijos vadovu. Nors buvo skaudu, tačiau tokį, kitame kontekste sakytume – „komisarinį“ valdymą tėvas Arrupe priėmė nuolankiai. Po dvejų metų, 1983-aisiais surengtoje generalinėje kongregacijoje, buvo išrinktas naujas generalinis prepozitas tėvas Peter Hans Kolvenbach. Tėvas Arrupe pasiliko gyventi Romoje. Mirė 1991 m. vasario 5 d.

Prieš pat vadovavimo jėzuitams pabaigą, 1980 m. lapkričio 14 d. (sutapimas lėmė, kad tą dieną jam sukako 73 metai), tėvas Arrupe įkūrė Jėzuitų pagalbos pabėgėliams tarnybą. Tai buvo konkretus atsakas į socialines ir visų pirma sielovadines problemas, kurios slėgė pabėgėlius iš komunistinio Vietnamo, gavusius laikiną prieglobstį kaimyninėse Azijos šalyse arba sugebėjusius emigruoti į Vakarus. Ilgainiui Jėzuitų pagalbos pabėgėliams tarnyba išplėtė savo veiklos akiračius. Šiandien joje dirba per 1400 žmonių – jėzuitų ir pasauliečių savanorių. Šios tarnybos globotinių skaičius siekia pusę milijono. (SAK / JM / jėzuitai.lt / Vatican News)