Šeštasis Velykų sekmadienis

Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 9–17)

LAIMINGI KRIKŠČIONYS

Klausantis šio sekmadienio Evangelijos, kyla klausimas: „Kodėl?“ Kodėl, žvelgdami į savo seseris ir brolius krikščionis, nematome jų veiduose ir širdyse „džiaugsmo, kuriam nieko netrūksta“? Kodėl, užuot sutikę krikščionis, su džiaugsmu ateinančius į bažnyčią, trokštančius susitikti su Jėzumi ir savo tikėjimo broliais bei seserimis, kur kas dažniau susiduriame su suaugusiais katalikais, sakančiais, kad neturi laiko ar noro melstis, su jaunuoliais, kurie nenori nė girdėti apie ėjimą į bažnyčią, su paaugliais, purkštaujančiais kaskart, kai tėvai jiems sako: „Nagi, eikime į Mišias!“, ar net ir pagyvenusiais žmonėmis, kurie tvirtina, jog prarado tikėjimą arba nebegali melstis taip, kaip anksčiau? Žinoma, yra krikščionių, kurie mielai susitinka su Jėzumi tačiau, be abejo, jie sudaro mažumą…

Didžioji dauguma mūsų, krikščionių, neišskiriant ir dvasininkų, savo tikėjimo gyvenimą ir buvimą Bažnyčioje išgyvena kaip naštą, vargą, kartais kaip priespaudą, dažnai kaip prievolę ar įsakymą, geriausiu atveju kaip pareigą... Panašu, kad tikintieji nesiklausė ar nemėgino suprasti šiandien Evangelijoje skaitomų Jėzaus žodžių. Anot jos, Jėzus mums yra viskas. Jis nėra tik Mokytojas, Jis nėra vien kančia, Jis nėra priverstinis mūsų pasirinkimas. Jėzaus neįmanoma sutapatinti su įsakymų rinkiniu: Jis yra visiška priešingybė!

Viešpats mums duoda tik vieną įsakymą – mylėti. Jis sako, kad ne mes turime priverstinai rinktis Jį ar stoti prieš Jį, bet Jis pats mus pasirinko. Tai gniaužia kvapą, nes leidžia suprasti, kad tai, ko Išganytojas mus išmokė, skirta tam, kad suteiktų mums džiaugsmo, ir kad tam  džiaugsmui „nieko netrūktų“. Jis kyla iš suvokimo, kad mes esame Dievui reikalingi, ir kad Jis nori mūsų gyvenimui suteikti daugiau spalvų ir grožio.

Tai paskata, kad mūsų tarpe būtų  bent šiek tiek mažiau niūrių, liūdnų ir piktų veidų, bent jau ne būnant bažnyčioje, ne prie Viešpaties altoriaus. Juk Jėzus mūsų nevadina „tarnais“, o „draugais“. Sunku ir įsivaizduoti, ką reiškia: turėti Dievą draugu!

Tad kodėl mes, krikščionys, nesugebame aiškiai parodyti, kad būti Jėzaus sekėjais yra gražu ir suteikia džiaugsmą, tikrą, visišką džiaugsmą? Galbūt, atsakymą mums galėtų duoti istorija, per kurią tikinčiųjų bendruomenė, Bažnyčia, plaukė, kankinama baimės, dažnai vargingai irkluodama ir nuleidusi bures, užuot leidusi Dvasiai išpūsti jas savo galia. Netrukus taip ir atsitiko: apaštalų aukso amžius, kai jie, nepaisydami persekiojimų, drąsiai ir su džiaugsmu skelbė Evangeliją, baigėsi. Tada Bažnyčia ėmė bijoti Dvasios galios, ėmė Ja nebepasitikėti, atsirado nuomonė, kad būti mokiniais reiškia, jog mes turime pasirinkti Jėzų, kaip Mokytoją, pamiršdami, kad tai Jis mus išsirinko.

Buvo pasirinktas artimiausias – valdžios kelias. Bažnyčia pradėjo užsidaryti savyje, stengdamasi įsitvirtinti, apginti savo interesus, gelbėti tai, ką buvo galima išgelbėti, ir prašyti visų laikų galingųjų padėti jai išlaikyti savo pozicijas bei įgytas teises. Žinoma, Bažnyčioje jautėmės saugūs, užtikrinti, tačiau Bažnyčia su uždarytomis durimis negina tų, kurie joje randa prieglobstį, bet paprasčiausiai juos dusina. O kai jautiesi uždusęs ir uždarytas, nesijauti gerai: norėtum išeiti ir kvėpuoti, bet negali to padaryti, nes, jei taip pasielgsi, jausiesi stebimas, teisiamas, smerkiamas. Galiausiai susitaikai su tuo, kad esi uždarytas, bet tada negali būti laimingas. Galbūt, netgi būsime geri krikščionys, nes, neapleidžiant savųjų gretų ir nežiūrint pro langą, lengviau laikytis visų įsakymų ir priesakų, bet laimingais krikščionimis niekada nebūsime.

Adolfas Grušas