Šv. Adalberto misija – pirmasis mėginimas evangelizuoti baltų gentis
Šventasis Vaitiekus gimė apie 956 m. Bohemijoje. Per Sutvirtinimo sakramentą jam buvo suteiktas Adalberto vardas. Nuo pat sūnaus gimimo tėvai nusprendė, kad jis būsiąs dvasininkas. Gavęs gerą išsilavinimą Vokietijoje, Magdeburgo katedros mokykloje, būdamas 27 metų, Adalbertas buvo paskirtas Prahos vyskupu. Pasak to meto kronikų, į savo katedrą vyskupas Adalbertas įžengęs basas. Būdamas Prahos vyskupu, jis dosniai rėmė vargšus ir skatino statyti naujas bažnyčias. Vadovaudamas vyskupijai buvo uolus ir bekompromisis, griežtai priešinosi Čekijos diduomenės palaidumui ir intrigoms. Dėl to prasidėjo vyskupo nesutarimai, o vėliau ir atviras konfliktas su tuometiniu Čekijos valdovu kunigaikščiu Boleslovu II.
995 m. vyskupas Adalbertas buvo išvarytas iš Prahos. Netekęs vyskupo sosto jis ketino keliauti į Šventąją Žemę, bet pasiekęs Italiją pasiliko Romoje, apsigyveno Aventino kalvos benediktinų vienuolyne. Kaip teigia jo biografai, nereikalaudamas sau jokių privilegijų vyskupas Adalbertas gyveno kaip paprastas vienuolis, atsidėjo maldai, askezei ir studijoms, nesibodėjo ir fiziniu darbu. Tremties metais jis taip pat keliavo, susipažino su to metu Vakarų krikščionijos vadovais. Jį labai gerbė jaunasis imperatorius Otonas III. Adalbertas netgi tapo imperatoriaus nuodėmklausiu ir patarėju. 997 m. jis atvyko į lenkų valdovo Boleslovo Narsiojo dvarą, o iš ten leidosi į kelionę pas pagonis prūsus, tikėdamasis juos atversti į krikščionybę.
Vyskupo Adalberto misija pas prūsus truko labai trumpai. Iš lenkų valdų persikėlęs per Vyslą į Prūsų žemę Adalbertas su dviem palydovais buvo sutikti šaltai. Balandžio 17 d. vyskupas Adalbertas dalyvavo prūsų genties susirinkime ir kalbėjo jiems apie Kristų, tačiau jo pastangos didelio atgarsio nesulaukė. Po keleto dienų, balandžio 23 d., vyskupas nusprendęs aukoti šv. Jurgio liturginio minėjimo Mišias prūsų šventojoje giraitėje. Tuo jis užrūstinęs pagonių žynius. Dar tą pačią dieną vyskupas buvo nužudytas. Jo bendražygių buvo pasigailėta, tačiau jie buvo išvaryti į Lenkiją.
Lenkų valdovas Boleslovas išpirko nužudytojo vyskupo kūną ir jį palaidojo savo sostinės Gniezno katedroje. Garsas apie vyskupo misionieriaus kankinišką mirtį greitai pasklido po Europą. Jau 999 m. popiežius Silvestras II paskelbė Adalbertą šventuoju. Vyskupo misionieriaus mirtis sukrėtė jo bičiulį imperatorių Otoną III. Po kanonizacijos imperatoriaus rūpesčiu buvo pastatyta keletas naujų šv. Adalbertui dedikuotų bažnyčių. Viena jų – Romos Tiberio upės saloje. Tiesa, šios bažnyčios titulas greit buvo pakeistas į šv. Baltramiejaus, nes į Romą buvo atgabentos ir šioje bažnyčios patalpintos apaštalo kankinio Baltramiejaus relikvijos. Tačiau iki mūsų dienų šv. Baltramiejaus bažnyčia saugo ir vyskupo kankinio šv. Adalberto relikvijas, o per 2000 metų jubiliejų ši bažnyčia paskelbta mūsų laikų kankinių šventove. Joje saugomos XX ir XXI amžių kankinių relikvijos ir atminimo ženklai. Šioje bazilikoje yra ir vyskupo Teofiliaus Matulionio relikvija.
„Būdamas Bažnyčios žmogus, šv. Adalbertas visada išlaikė nepriklausomybę nuo to meto politinės valdžios, nenuilstamai gindamas žmogaus orumą, tarnaudamas vargstantiesiems. Šios šventojo Adalberto savybės daro jį įkvėpimo šaltiniu tiems, kurie šiandien stengiasi kurti naująją Europą“, – sakė popiežius Jonas Paulius II, 1997 m. dalyvaudamas Gniezne vykusiame šventojo vyskupo kankinystės 1000-ųjų metinių minėjime.
Nutrukus po šv. Adalberto mirties skelbti Kristaus pagonims baltams išvyko kitas garsus misionierius Brunonas Kverfurtietis. Jis 1009 m. irgi mirė kankinio mirtimi. Jo kankinystės aprašyme pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas. (jm / Vatican News)