Mišios už popiežiaus „pagal Dievo širdį“ išrinkimą
Apaštalų darbų pradžioje skaitome, jog po Kristaus žengimo į dangų, laukiant Sekminių, apaštalai, kiti mokiniai „ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“, kartu Marija.
„Būtent tai, likus kelioms valandoms iki konklavos pradžios, darome ir mes, globojami Dievo Motinos, kurios atvaizdas pastatytas prie bazilikos, iškilusios virš apaštalo Petro kapo, altoriaus. Jaučiame, kad su mumis – visa Dievo tauta, su savo tikėjimo jausmu, meile popiežiui ir pasitikėjimo kupinu laukimu. Esame čia, kad šauktumės Šventosios Dvasios pagalbos, prašytume jos šviesos ir stiprybės išrinkti tokį popiežių, kurio Bažnyčiai ir žmonijai reikia šiuo sunkiu ir sudėtingu istorijos posūkio metu. Malda, šaukiantis Šventosios Dvasios, yra vienintelė teisinga ir tinkama laikysena tuo metu, kai kardinolai rinkėjai rengiasi didžiausiam žmogiškos ir bažnytinės atsakomybės veiksmui ir išskirtinės svarbos pasirinkimui. Žmogiškam veiksmui, kurį atliekant reikia atsisakyti visų asmeninių sumetimų, o galvoje ir širdyje turėti tik Jėzaus Kristaus Dievą ir Bažnyčios bei žmonijos gėrį“, – kalbėjo pamokslininkas.
„Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“, – citavo kardinolas savo mokiniams Viešpaties paliktą įsaką ir dvasinį testamentą atsisveikinimo vakarienėje. Jėzus šį įsakymą vadina „nauju“, nes jis pakeičia ir išplečia Senojo Testamento mokymą „nedaryti kitam to, ko pats nenorėtum sulaukti“.
Meilė, kurią apreiškė Jėzus, neturi ribų ir turi būti būdinga visų jo mokinių mintims ir veiksmams, kurie savo elgesiu visada turi rodyti tikrą meilę, įsipareigoti kurti naują civilizaciją, kurią Paulius VI pavadino „meilės civilizacija“. Meilė yra vienintelė jėga, galinti pakeisti pasaulį. Jėzus mums paliko stebinantį šios meilės pavyzdį Paskutinės vakarienės pradžioje: jis pasilenkė, kad tarnautų kitiems, nuplautų kojas apaštalams, neišskiriant ir Judo, kuris turėjo jį išduoti. Šis Jėzaus veiksmas siejasi su skaitytomis eilutėmis iš pranašo Izaijo knygos, kurios priminė, kad pagrindinė ganytojų savybė yra meilė, vedanti iki visiško savęs dovanojimo.
Mišių „Pro Eligendo Romano Pontifice“ liturginiuose tekstuose girdime šį kvietimą į brolišką meilę, savitarpio pagalbą ir įsipareigojimą bažnytinei bendrystei bei visuotinei žmonių brolystei. Tarp kiekvieno Petro įpėdinio užduočių yra ir siekis, kad bendrystė augtų: visų krikščionių bendrystė su Kristumi, vyskupų bendrystė su popiežiumi, vyskupų bendrystė tarpusavyje. Ne savitikslė bendrystė, bet bendrystė dėl žmonių, tautų ir kultūrų, visada širdyje žinant, kad Bažnyčia yra „bendrystės namai ir mokykla“.
Taip pat raginama išlaikyti Bažnyčios vienybę, kaip apaštalams nurodė Kristus. Bažnyčios vienybė yra Kristaus norėta. Tai vienybė, kuri nereiškia vienodumo, bet yra tvirta ir gili bendrystė įvairovėje, liekant ištikimais Evangelijai.
Kiekvienas popiežius ir toliau įkūnija Petrą bei jo misiją, taip atstovauja Kristui žemėje. Jis yra uola, ant kurios statoma Bažnyčia (žr. Mt 16, 18). Naujo popiežiaus išrinkimas nėra paprasta žmonių kaita, bet – visada – apaštalo Petro sugrįžimas.
Kardinolai rinkėjai balsuos Siksto koplyčioje, kur, kaip sakoma Apaštališkojoje konstitucijoje Universi dominici gregis, „viskas prisideda prie Dievo, kurio akivaizdoje vieną dieną kiekvienas turės prisistatyti, kad būtų teisiamas, buvimo suvokimo“.
Romos triptike popiežius Jonas Paulius II tikėjosi, kad svarbiojo pasirinkimo už ką atiduoti balsą valandomis prieš akis iškylanti Mikelandželo kompozicija, vaizduojanti Jėzų Teisėją, kiekvienam primins atsakomybės atiduoti Petro raktus į teisingas rankas dydį.
„Todėl melskime, kad Šventoji Dvasia, per pastaruosius šimtą metų davusi mums daug tikrai šventų ir didžių popiežių, Bažnyčios ir žmonijos labui duotų mums naują popiežių pagal Dievo širdį“, – gegužės 7 dienos ryto Mišių homilijoje kvietė kardinolas G. B. Re.
„Melskimės, kad Dievas duotų Bažnyčiai popiežių, kuris geriausiai žinotų, kaipkaip žadinti visų sąžines ir telkti moralines bei dvasines jėgas šiuolaikinėje visuomenėje, kuriai būdinga didžiulė technologinė pažanga, bet kuri linkusi pamiršti Dievą. Šiandienos pasaulis daug tikisi iš Bažnyčios dėl tų pamatinių žmogiškųjų ir dvasinių vertybių, be kurių žmonių sugyvenimas nebus geresnis ir perduodantis gėrį ateities kartoms, išsaugojimo“, – pridūrė jis.
Tegu Švč. M. Marija, Bažnyčios Motina, savo motinišku užtarimu padeda, kad Šventoji Dvasia apšviestų kardinolų rinkėjų protus ir padėtų jiems sutarti renkant popiežių, kurio reikia mūsų laikams“, – sakė Kardinolų kolegijos dekanas. (RK / Vatican News)
