Paieška

Popiežiškasis Urbono universitetas gimė kaip kolegija misionieriams rengti (1627 m.) Popiežiškasis Urbono universitetas gimė kaip kolegija misionieriams rengti (1627 m.) 

Vatikano institucija ir evangelizavimo uždavinys amžių eigoje

Sąmoningumas, kad Evangelijos skelbimas yra svarbiausia popiežiaus užduotis, būtinybė tai daryti koordinuotu būdu ir supratimas, kad atėjo laikas ankstesnę, poreikių ir situacijų nebeatitinkančią praktiką pakeisti nauja ir lėmė už tikėjimo sklaidą atsakingos kongregacijos įsteigimą 1622 metų birželį Romos kurijoje. Romoje surengta tarptautinė konferencija, skirta paminėti šios institucijos 400 metų jubiliejų, apžvelgti jos raidą bei vietą dabartinėje Šventojo Sosto struktūroje.

Spaudos konferencijoje Vatikane pristatyti kai kurie esminiai momentai. XVI–XVII amžiai buvo pažymėti Europos krikščionių vienybės skilimo po Reformacijos, antra vertus, labai spartaus jūrų prekybos tinklo su Amerikos, Afrikos ir Azijos žemynais išvystymo, virtusio nauju etapu tautų ir religijų santykiuose.

Tridento Susirinkimas priėmė sprendimus dėl Katalikų Bažnyčios vidinės reformos ir dėl naujo evangelizavimo teritorijose, kuriose gyvenę katalikai iš dalies ar visi perėjo į protestantų Bažnyčias. Tuo pat laikotarpiu kilo klausimas, kaip skelbti Evangeliją naujoms tautoms, su kuriomis Europos krikščionys susidūrė kituose žemynuose. Galima priminti, kad kurį laiką gyvavo tam tikra delegavimo praktika: evangelizavimo uždavinys buvo patikėtas katalikų valdovams, kurie steigdami prekybos taškus užjūrio teritorijose ar užvaldę naujas teritorijas, turėjo rūpintis ir misijomis bei krikščionių gerove. 

Tačiau istorija parodė tokios praktikos esminius trūkumus. Galima priminti Amerikos kontinente kilusią priešpriešą tarp ispanų misionierių ir kolonijų valdytojų, tarp reikalavimo elgtis humaniškai ir krikščioniškai su indėnais ir despotiškos valios juos pavergti bei išnaudoti. Jei pirmieji misionieriai Azijos žemyną pasiekė prekybiniais jūrų keliais, netrukus tapo aišku, kad iš tiesų norėdami pasiekti žmones kraštų gilumoje jie turi atsisakyti savo valstybių apsaugos ir garantijų. Kitaip tariant, vis akivaizdžiau ryškėjo skirtumas tarp misijų paskirties ir valstybių politinių bei prekybinių interesų. Propaganda fide – Tikėjimo skleidimo – kongregacijos įsteigimas, pabrėžęs, jog pagrindinė atsakomybė už Evangelijos skelbimą tenka Petro įpėdiniui ir jam padėti įvairiose srityse turinčioms kongregacijoms, nubrėžė aiškų brūkšnį tarp bažnytinės ir pasaulietinės sferos.

Kita vertus, iškilo poreikis koordinuoti misijas, gilinti misijų doktriną, nagrinėti metodus. Misionieriai priklausė įvairiems seniems ir naujiems ordinams ar kongregacijoms, jų veikimo ir galvojimo būdai buvo gana skirtingi. Kilo keletą kartų trukusi diskusija, kaip misionieriams reaguoti į naujas kultūras ir jose gerbiamus papročius? Be to, įvairiuose kraštuose katalikų misionieriai susitiko su vadinamosiomis Rytų Bažnyčiomis, kurių šaknys siekia pirmuosius krikščionybės amžius, kurios turi savo teologines, liturgines ir misijų tradicijas. Vieni katalikų misionieriai pasižymėjo tuo, ką šiandien galime pavadinti europocentristiniu mentalitetu: jie siekė, kad priimdami krikščionišką tikėjimą žmonės priimtų ir europietišką kultūrą. Kiti aiškiai suprato, kad tai skirtingi dalykai ir siūlė tai, ką šiandien vadiname Evangelijos įkultūrinimu, – šią perspektyvą įtvirtino 1919 m. Benedikto XV enciklika Maximum illud ir jos laikomasi ir šiandien. 

1622 m. Propaganda Fide kongregaciją įsteigė Grigalius XV, o jo įpėdinis – prieš išrinkimą popiežiumi pats dirbęs šioje kongregacijoje – Urbonas VIII 1627 m. įsteigė specialią kolegiją į tolimuosius rytus pasiryžusiems vykti misionieriams rengti. Ši kolegija įgijo jo vardą – Urbono kolegija, o laikui bėgant tapo Popiežiškuoju Urbono universitetu, kuriame lapkričio 16–18 dienomis ir vyksta Tikėjimo skleidimo kongregacijos 400 metų jubiliejaus konferencija.     

1967 m. Progaganda fide kongregacija pervadinta į Tautų evangelizavimo kongregaciją, mat dėl politinių ir kultūrinių aplinkybių žodis propaganda nebeteko pradinės lotyniškosios ir įgijo naują prasmę: kai šiandien sakoma „propaganda“, galvojama ne apie įdėjų ir įsitikinimų sklaidą, bet apie neigiamu krūviu pasižyminčią šališką retoriką. 

2022 m. birželio mėnesį įsigaliojo nauja Romos kurijos konstitucija Praedicate Evangelium, kuri įkūrė paties popiežiaus vadovaujamą Evangelizacijos dikasteriją, sudarytą iš dviejų didelių skyrių. Vienas jų – tai buvusi Naujojo evangelizavimo taryba, kuri atsakinga už Evangelijos skelbimą tradiciškai krikščioniškuose, bet stipriai laicizuotuose kontekstuose. O antras – tai buvusi Tautų evangelizavimo kongregacija, pervadinta į pirmojo Evangelijos skelbimo ir naujų vyskupijų sekciją. Skyriams vadovauja du pro-prefektai. (RK / Vatican News) 

2022 lapkričio 17, 12:21