Indija: pirmasis kardinolas dalitas
Žodis „dalitas“ kilęs iš sanksrito, pažodžiui jis reiškia „engiamasis“ ir vartojamas pavadinti tiems, kurių socialinis statusas toks žemas, kad jie marginalizuojami, yra už induistų visuomenės kastų sistemos ribų. Dažnai apibūdinami kaip „neliečiamieji“, šie žmonės istorijos tėkmėje buvo išnaudojami, patyrė didelių žiaurumų. Iš dalitų kilęs arkivyskupas Anthony’is Poola iš Hyderabado, Indijos, rugpjūčio 27 d. konsistorijoje bus pakeltas kardinolu.
Interviu „Vatican News“ šešiasdešimtmetis būsimas kardinolas pasakoja, kaip kastų sistema, net jei techniškai ir panaikinta, neišnyko visiškai, ką reiškia tarnauti Indijos „neliečiamiesiems“, kalba apie religijos laisvės situaciją Indijoje, kur krikščionys – nedidelė mažuma.
Kaip jis priėmė žinią ir popiežiaus sprendimą paskirti jį kardinolu? Arkivyskupas pasakoja buvęs Keraloje, dalyvavęs katalikų charizminio judėjimo jubiliejaus šventėje. Keli draugai iš Sardinijos ir Katanijos jam atsiuntė sveikinimų žinutes, jis iš pradžių nesuprato, tačiau vėliau gavo ir nuorodą, kur skelbiama apie popiežiaus Pranciškaus sprendimą. Vyskupui buvo šokas, žinia jį ištiko netikėtai, apie tai niekada nei manė, nei svajojo. Tai Dievo malonė, jo valia, jis veikia per popiežių Pranciškų. „Priimu tai, kaip dideles galimybes tarnauti visiems Pietų Indijos žmonėms, ypač Telanganos Telugu ir Andhra Pradešo valstijoms.“
Popiežiaus pasirinkimas – pirmasis kardinolas dalitas. Kokią žinią popiežius nori perduoti? Arkivyskupas sako supratęs nuo pradžių, kad popiežiaus Pranciškaus mokymo prioritetas – meilė, atjauta, dėmesys periferijoms, vargingiausiems tarp vargšų. Todėl visuomet teikiant pirmenybę marginalizuojamiems žmonėms, galime paliudyti „vargingą Bažnyčią vargšams“. „Galbūt popiežius tikisi, kad galėsiu padėti spręsti atstumtųjų ir dalitų problemas, tačiau aišku, kad ganytojas neignoruoja ir kitų žmonių poreikių“, – mano arkivyskupas Poola.
Jis pasakoja apie kastų sistemą, kuri techniškai yra panaikinta, tačiau kai kurie dalykai nepasikeitė. Bet yra ir pokyčių – esama žmonių, kurie siekia jų talentų, veiklų, kurias jie vykdo, pripažinimo. Anksčiau „neliečiamiesiems“ nebuvo įmanoma mokytis, gauti išsilavinimą. Šiandien Indijos valdžia, ypač pietinėje dalyje, ragina marginalizuojamus, vargšus, dalitus mokytis, eiti į mokyklą, tęsti studijas. Mėginama kreipti dėmesį į šias ypatingas situacijas, skatinti lygybės idėją.
Arkivyskupas pasakoja, kaip švietimas, studijos pakeitė jo gyvenimą. Po septynių klasių jis nebegalėjo eiti į mokyklą dėl skurdo, manė, kad jo mokslai jau baigti. Tačiau misionieriai juo rūpinosi, nusiuntė jį į Kadapą, kad galėtų toliau mokytis, padėjo jam tapti geru žmogumi, ir tai įkvėpė jį įstoti į seminariją. Jis studijavo, norėdamas – kaip tada, taip ir dabar – padėti vargingiausiems vaikams. Taip jis suprato savo kunigišką misiją.
Arkivyskupas pasakoja apie patirtą neteisybę, diskriminaciją, socialinę stigmą, kurią teko išgyventi. Jų namai buvo tolimiausiame kaimo pakraštyje. Kai eidavo pas aukštesnės kastos žmones, kurie turėjo šulinius, prašydami vandens atsigerti, dalitams vandenį įpildavo į delnus, tai buvo viena iš diskriminacijos formų. „Tačiau man tai nebuvo skausminga, susitaikėme su šia socialine stigma, kuri ir šiandien dar pasitaiko kaimuose“, – sako arkivyskupas Poola.
Ar teko patirti pavojų atliekant savo tarnystę? Arkivyskupas pastebi, kad Indijoje yra religijos laisvė, kiekvienas indas gali praktikuoti kurią nori religiją. Pasak jo, Indijos pietuose žmonės yra labai laisvi. Jam niekada neteko patirti pavojaus atliekant savo misiją, nes ir krikščionys nerodo jokios diskriminacijos kitų atžvilgiu – induistų, musulmonų, visus traktuoja vienodai, visi yra Dievo vaikai.
Kokia krikščionių mažumos situacija dabar? Įvairiose šalies vietose kyla tam tikrų susidūrimų, ypač šiaurėje, yra fanatikų grupių, tačiau, kai krikščionys kreipiasi pagalbos į vyriausybę, ji mėgina padėti, sprendžia problemas.
Ar praktikuoja kokį ypatingą pamaldumą, ar turi mylimą šventąjį? Būsimas kardinolas pasakoja, kad ypatingą pamaldumą jaučia Švč. Mergelei Marijai, jo kaime buvo Lurdo Dievo Motinai dedikuota koplyčia, kur jis nuo seno melsdavosi. Tas pamaldumas Dievo Motinai išliko iki dabar. Kaskart, susidūręs su sunkumais, jis kreipiasi į Mergelę Mariją. Taip pat meldžiasi ir į šv. Antaną, kurio vardas duotas ir jam pačiam. Ne kartą jis jautė Švč. M. Marijos ir šv. Antano užtarimą. (DŽ/Vatican News)
