Garbingoji Jėzaus Magdalena, pal. Karolio de Fuko dvasingumo skleidėja
Popiežius Pranciškus antradienį patvirtino septynis Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretus, kuriuose minimi aštuoni Dievo tarnai ir tarnaitės. Kaip jau skelbta, vienas iš jų yra Jonas Paulius I, 1978 m. ėjęs popiežiaus pareigas tik trisdešimt tris dienas. Jis bus skelbimas palaimintuoju.
Pagal naujausius kongregacijos dekretus, artimiausiu metu bus skelbiami net keturi nauji palaimintieji – popiežius Jonas Paulius I, kolumbietė, vienuolinės kongregacijos steigėja Berenikė Duque Hencker ir du kankiniais pripažinti Argentinos dvasininkai – diecezinis kunigas Petras Ortiz de Zárate ir jėzuitas t. Jonas Antanas Solinas, nužudyti septynioliktajame amžiuje.
Kiti keturi dekretai patvirtinto, kad šventai gyveno du dvasininkai – ispanas kunigas ir pranciškonų vienuolis bei dvi vienuolės – prancūzė Jėzaus Magdalena, Mažųjų Jėzaus seserų steigėja, mirusi Romoje 1989 m., ir italė Elzbieta Martinez, Leukos Marijos dukterų kongregacijos steigėja, mirusi Romoje 1991 m.
Garbingoji Dievo tarnaitė Jėzaus Magdalena
Savaime suprantama, kad dekretų paskelbimas atnešė džiugią naujieną visų pastarųjų garbingųjų Dievo tarnų ir tarnaičių dvasinėms šeimoms, kurių nariai yra pasklidę po visą pasaulį. Tai ypač pasakytina apie Mažąsias Jėzaus seseris, kurios tarnauja daugiau kaip 70 pasaulio kraštų.
Jėzaus Magdalena, jos tikrasis vardas ir pavardė – Magdeleine Hutin, gimė 1898 m. Paryžiuje. Magdeleine nuo jaunystės troško padovanoti savo gyvenimą Dievui, būdama 23 metų perkaitė Karolio de Fuko biografiją ir buvo sužavėta – panorėjo, kaip ir jis, gyventi Jėzuje ir su juo, dalytis Dievo meile su kiekvienu žmogumi. Gavusi gydytojo patarimą gyventi tik kraštuose, kuriuose nebūna kritulių, ji su motina ir dvasinių ieškojimų bendražyge Anne Cadoret išvyko į Alžyrą, šalį apie kurią daug gražių dalykų sužinojo iš savo tėvo pasakojimų.
Įsikūrusi Touggourt vietovėje Sacharos dykumose su drauge pasistatė dvi palapines – vieną sau, kitą maldai. Įkūrė virtuvę klajokliams, slaugė ligonius, gyveno „be durų ir mūrų, trokšdamos viskuo dalytis, taip pat sunkumais“, įsikūrė dykumoje „ne tam, kad nudirbtų darbus, o dalytųsi gyvenimu, neštų Dievo meilę tarp tų, kurie išpažįsta kitą tikėjimą“. Lankydama pal. Karolio de Fuko kapą, ji susipažino su Rene Voillaume, Mažųjų Jėzaus brolių brolijos steigėju, su kuriuo palaikė ryšį visą likusį gyvenimą. Jėzaus Magdalena 1939 m. davė vienuolinius įžadus. Šis įvykis kartu laikomas Mažųjų seserų – Mažųjų seserų ir pal. Jėzaus Karolio de Fuko mokinių seserijos – įkūrimu. Grįžusi į Europą mažoji sesuo Magdalena skaitė paskaitas apie dykumų tėvą Karolį de Fuko ir naujo religinio gyvenimo apraiškas arabų šalyse.
Ilgainiui seserys suprato, kad dykumos dvasinės patirtys turi apimti visas pasaulio dykumas, todėl 1946 m. pradėjo keliauti į įvairius pasaulio kraštus, nuo 1956 metų – ir į Rytų bloko šalis, įskaitant Jugoslaviją ir Sovietų Sąjungą.
Mažosios Jėzaus seserys pasiekė Afganistaną, šešiasdešimt metų (iki 2014 m.) darbavosi krašto ligoninėse, tapdamos „afganistanietėmis dėl afganistaniečių“. Įsikūrusios padalytos Jeruzalės arabų dalyje, netrukus suvokė, kad svarbu liudyti ir kitoje 1948 metų nutiestos Izraelio sienos pusėje, reikšmingai prisidėjo prie Šv. Jokūbo vikariato sutvirtinimo. Mažosios Jėzaus seserys iškeliavo į Kubą, Haitį, Šiaurės Ameriką, kūrėsi Aliaskoje, Japonijoje, Korėjoje, Taivane, Vietname, Australijoje, Indonezijoje, Indijoje, Pakistane, Irake, Turkijoje, Tibete.
Romoje Mažosios seserys su steigėja savo generalinius namus įkūrė šalia trapistų, apaštalo šv. Pauliaus nukirsdinimo vietovėje „Tre Fontane“, šiuose namuose priėmė daugelį iškilių svečių, įskaitant seserų veiklą palaiminusius popiežių Paulių VI – jis rėmė seseris nuo pat jų atvykimo į Romą, kai ėjo Pijaus XII Valstybės sekretoriato reikalų vedėjo pareigas, popiežių Joną Paulių II, kuris ten dažnai lankydavosi, kai buvo Krokuvos vyskupu, daugelio naujų krikščioniškų judėjimų steigėjus: Taizé – br. Roger, Arkos – Jeaną Vanier, Meilės misionierių – šv. Kalkutos motiną Teresę, Fokoliarų – Chiarą Lubich ir daugelį kitų, Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų, taip pat Leningrado metropolitą Nikodemą, kuris po kelių dienų mirė Vatikane, popiežiaus Jono Pauliaus I glėbyje.
Mažoji sesuo Magdalena 1979 m. metais lankėsi Kinijoje, 1989 m. vasarą trečią kartą lankydamasi Rusijoje susitiko su kankiniu ortodoksu t. Aleksandru Meniu, o po trijų mėnesių, lapkričio 6 d., būdama 91 metų, mirė savo kongregacijos namuose Romoje.
Šiuo metu 1 300 Mažųjų seserų, pal. Jėzaus Karolio de Fuko mokinių, gyvena 70 pasaulio kraštų įsikūrusiose mažose nuo 3 iki 5 asmenų bendruomenėse. (SAK / Vatican News)
