„Senatvė – mūsų ateitis“
Dokumente atkreipiamas dėmesys į du dalykus, kurie išryškėjo pandemijos metu, – mūsų priklausymą nuo vienas kito ir didelę nelygybę. Kai kur ir kai kuriems pandemija smogė labiau, nei kitiems, – tarp šių yra ir seneliai. Ne vien dėl medicininių priežasčių, bet ir dėl mūsų socialinių modelių.
„Matėme, kas atsitiko seneliams dėl koronaviruso kai kuriose vietose. Jie neturėjo taip mirti“, – enciklikoje „Fratelli tutti“ skaudžiai konstatuoja popiežius Pranciškus. Dokumente „Senatvė – mūsų ateitis“ priduriama, kad senyvo amžiaus žmonių mirtingumas senelių namuose buvo daug didesnis, nei tų, kurie gyveno šeimose. Panašiai ir kitos senatvei būdingos rizikos – vienatvė, protinių galių silpnėjimas – specializuotose institucijose yra didesnės, nei šeimose. Ar nevertėtų institucijoms skirtas išlaidas skirti šeimoms, kad jos galėtų pačios pasirūpinti seneliais? Popiežiškoji gyvybės akademija primena dar vieną aspektą, kurį popiežius nuolatos pabrėžia: atitolindama ir izoliuodama senelius visuomenė nuskurdina save pačią, ypač jaunąją kartą, kuri nesusipažįsta su senelių gyvenimiška išmintimi, neišmoksta, jog gyvenimas nėra vien imti, bet ir duoti.
„Mums reikia kito požiūrio, naujos paradigmos, leidžiančios visuomenei gerai rūpintis seneliais“, – rašoma dokumente.
Mokslo ir sveikatos apsaugos pažanga, geresnės gyvenimo sąlygos leidžia moterims ir vyrams tikėtis ilgesnio gyvenimo. Kai kuriose šalyse nebėra reta išvysti viena šalia kitos keturias kartas. 2050 metais senyvo amžiaus žmonių skaičius viršys du milijardus. Šis demografinis pokytis yra kultūrinis, antropologinis ir ekonominis iššūkis. Pavyzdžiui, dauguma senelių gyvena miestuose, tačiau šie nėra pakankamai pritaikyti seniems žmonėms, kaip ir socialinis gyvenimas. Dažnai senatvė suvokiama vien kaip priklausomumo nuo kitų, nelaimingumo, didelių išlaidų sveikatai metas. Pasak vieno antikos autoriaus, pati senatvė yra liga.
Biblijos požiūris kitoks: ilgas gyvenimas yra palaiminimas. Popiežiaus Pranciškaus žodžiais, seneliai yra lobynas, kurį reikia atskleisti. Tuo pat metu mums reikia naujo rūpinimosi ir priežiūros modelio.
Namų aplinka, įprasti ryšiai yra natūralus pasirinkimas kiekvienam, įskaitant senelius, kurie kasmet tampa vis trapesni. Yra situacijų, kai senas žmogus nebegali likti savo namuose. Tačiau tai neturi būti atliekų kultūros, tingumo, vaikų egoizmo, iniciatyvos ir kūrybingumo trūkumo pasekmė. Mums reikia modelio, kurio centre yra asmuo, kuris atsižvelgia į kiekvieno asmens individualumą, kuris pirmenybę teikia namų aplinkai. Tačiau tai neįmanoma be plačiosios visuomenės socialinio, kultūrinio ir moralinio atsivertimo bei pasirinkimo.
Dera stiprinti priežiūros namuose profesijų, savanorių, naujųjų technologijų, sveikatos sistemų ir šeimų bendradarbiavimą senelių labui. „Reikia iš naujo išrasti solidarumo tinklą“, – pažymima dokumente „Senatvė – mūsų ateitis“ ir primenama dar viena popiežiaus Pranciškaus pastaba: kur nėra rūpinimosi seneliais, ten nėra ateities ir jaunimui.
Didelė problema yra žmogiškų ryšių praradimas. Kalbama ne vien apie kraujo ryšiais susietus asmenis, bet ir apie draugystę. Tyrimai rodo aiškią tendenciją: šiandien seneliai vienišesni, palyginus su tais, kurie gyveno prieš keliasdešimt metų.
Tais atvejais, kai seneliai, savo sprendimu ar dėl kitų priežasčių, apgyvendinami senelių globos namuose, svarbu, kad juose jų lauktų kokybiška priežiūra bei žmogiškos sąlygos.
Kalbant apie tikėjimą ir Bažnyčios gyvenimą, seneliai atlieka labai svarbų vaidmenį perduodant gyvą ir laiko išbandytą tikėjimą jaunesnėms kartoms. Seneliai gali daug pasakyti apie galutinę žmogaus gyvenimo prasmę. Vyskupijoms ir parapijoms dera įtraukti senyvo amžiaus žmones į pastoracinius projektus: ne epizodiškai, o pripažįstant jų gyvybinę svarbą. Kita vertus, Evangelija turi būti skelbiama ir seneliams. Kiekviename amžiaus tarpsnyje įmanoma dvasiškai augti, atskleisti Dievo meilę, sutikti Kristų. Bažnyčia turi būti vieta, kurioje gali susitikti įvairios kartos, kartu vykdyti Dievo meilės planą, dalytis Šventosios Dvasios dovanomis.
Senstantis žmogus artėja ne prie pabaigos, o prie amžinybės slėpinio. Jis silpsta, tačiau būtent silpnumas paradoksaliai gali tapti jo stiprybe, jo išmintimi, jog esame priklausomi nuo kitų ir nuo Dievo, kuris myli ir neapleidžia. Senatvei reikia tokio dvasinio horizonto. Senelių silpnumas taip pat yra provokacija jaunystės kultui, kuris niekina senatvę.
*
Popiežiškosios gyvybės akademijos dokumentas „Senatvė – mūsų ateitis“, kuriuo raginama inicijuoti naują požiūrį ir naujas socialines politikas, buvo pristatytas spaudos konferencijoje, kuri surengta Šventojo Sosto spaudos salėje.
Dokumentą pristatė Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininkas arkivyskupas Vincenzo Paglia ir mons. Bruno-Marie Duffè, Pagalbos integraliam asmens vystymuisi dikasterijos sekretorius. Nuotoliniu būdu prie jų iš Japonijos prisijungė profesorė Etsuo Akiba, Popiežiškosios gyvybės akademijos narė, kuri trumpai apžvelgė senėjimo ir kartų santykių panoramą savo krašte. Spaudos konferencija buvo transliuojama socialinių tinklų kanalais ir komentuojama italų, prancūzų bei anglų kalbomis.
Galima priminti, kad šių metų sausio 31 dieną popiežius įvedė Pasaulinę senelių ir senų žmonių dieną, kuri bus minima kasmet ketvirtąjį liepos sekmadienį, šiemet – liepos 25 dieną. Ši data parinkta dėl to, kad liepos 26-ąją liturgijoje švenčiamas Jėzaus senelių šv. Joakimo ir Onos minėjimas. (RK / Vatican News)
