Vatican News
Advento meditacija Vatikane Advento meditacija Vatikane  (Vatican Media)

R. Cantalamessa: mirtis – vyresnioji sesuo ir gera pedagogė

Penktadienio rytą popiežius Pranciškus ir Romos kurijos vadovai klausėsi pirmosios popiežiaus namų pamokslininko kardinolo Raniero Cantalamessa OFM Cap. adventinės meditacijos. Tradicinės meditacijos šiais metais vyksta ne Vatikano rūmų „Redemptoris Mater“ koplyčioje, bet erdvioje Pauliaus VI audiencijų salėje.

Penktadienio ryto meditaciją pamokslininkas pradėjo italų poeto Giuseppe Ungaretti žodžiais: „Esame tarsi medžių lapai rudenį“, nusakančiais Pirmojo pasaulinio karo metu apkasuose buvusių kareivių būseną. Šiandien dėl pandemijos visa žmonija išgyvena panašų jausmą. Dabartinė situacija mus verčia kelti sau klausimus, kurių dažnai vengiame, skatina pamąstyti apie amžinąsias tiesas: pirma, kad visi esame mirtingi; antra, kad tikinčiojo gyvenimas nesibaigia mirtimi; trečia, kad nesame gyvenime vieni, nes „Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų“. Pasak pamokslininko, pirmąją šių trijų tiesų žinome iš patirties; kitos dvi priklauso tikėjimo ir vilties sferai.

Apie mirtį galima kalbėti dviem skirtingais būdais. Galima kalbėti kerigminiu būdu – tai yra tikint, kad Kristus nugalėjo mirtį ir kad dėl to ji nėra riba, kurią peržengus viskas sudūžta, kad mirtis yra tiltas į amžinąjį gyvenimą. Galima apie mirtį kalbėti ir naudojant egzistencinį raktą, tai yra apmąstyti mirties tikrovę iš žmogaus patirties pozicijų, kad būtų galima iš jos pasimokyti geriau gyventi.

Pamokslininkas paaiškino, kad būtent šią prieigą jis pasirinko savo meditacijai. Pastarąjį mirties suvokimo būdą dažnai aptinkame Senajame Testamente ir ypač Išminties knygose. „Mokyk mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį“ (Ps 90, 12), – sako psalmės autorius. Tačiau toks požiūris į mirtį nesiriboja tik Senuoju Testamentu, bet tęsiasi ir Evangelijose. Atsiminkime Kristaus raginimą: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mt 25, 13). Pamokslininkas taip pat priminė palyginimą apie turtuolį, kuris planavo statyti naujus klojimus derliui sukrauti: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ (Lk 12, 20) ir Jėzaus įspėjimą: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26). Panašiai apie mirtį kalba ne tik Biblija ir ne tik krikščionybė, bet ir kitos  religijos bei kultūros, netgi sekuliarizuota mūsų dienų kultūra.

Atsidūrę mirties akivaizdoje supratome, kad aklai patikėję technologijų pažanga ir mokslo pasiekimais mes buvome panašūs į palyginimo žmogų, kuris sau sakė: „Mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ Šiandien visą pasaulį ištikusi nelaimė parodė, kaip mažai nuo žmogaus priklauso jo ateitis.

Mirtis taip pat žymi visų nelygybių tarp žmonių ir visų neteisybių pabaigą. Žiūrėdami į gyvenimo pabaigą, atsimindami mirties neišvengiamybę, mes mokomės geriau gyventi. Mintys apie mirtį neleidžia mums kabintis į daiktus, padeda atsiminti, kad „čia mes neturime išliekančio miesto“ (Žyd 13, 14). Sesuo mirtis – kaip ją vadino šv. Pranciškus Asyžietis – iš tiesų yra gera vyresnioji sesuo ir gera pedagogė. Bažnyčia nebijo mūsų siųsti į jos mokyklą.

Toks požiūris neturi būti suprantamas kaip gąsdinimas mirtimi, sakė pamokslininkas. Laiško žydams autorius skelbia, kad Jėzus atėjo į pasaulį, kad „išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Žyd 2, 15). Jis atėjo mūsų išvaduoti iš mirties baimės, o ne jos padidinti. Tačiau žmogus turi suprasti, kas yra ta baimė, iš kurios jis išvaduojamas. Jėzus mus moko bijoti ne laikinosios, bet amžinosios mirties. Yra ir amžinoji mirtis, „antroji mirtis“ (Apr 20, 6) – tik šios mirties turime bijoti, nes ji nėra perėjimas, bet yra baisus galas.

Mąstydami apie visų mūsų laukiančią žemiškojo gyvenimo pabaigą nesugebėsime visiškai išsivaduoti iš nerimo ir baimės, tačiau bent jau būsime labiau pasirengę priimti guodžiančią žinią, kurią mums teikia tikėjimas, sakė kardinolas R. Cantalamessa, baigdamas pirmąją advento meditaciją. (JM / Vatican News)

2020 gruodžio 04, 14:00