Nauji dekretai beatifikacijos ir kanonizacijos bylose
Pripažintas palaimintojo Giustino Maria Russolillo (1891–1955) užtarimu įvykęs stebuklingas išgijimas. Tai atveria kelią šio švento klebono, gyvenusio ir dirbusio Neapolio arkivyskupijoje, kanonizacijai. Palaimintasis taip pat yra Dieviškųjų pašaukimų kongregacijų, vyrų ir moterų, steigėjas.
Didelę gyvenimo dalį Neapolyje praleido XV ir XVI amžių sandūroje gyvenusi Maria Lorenza Longo, ispanė iš kilmingos šeimos. Į Italiją ji atvyko su savo vyru, aukštu Ispanijos karalystės, kuriai tuo metu priklausė ir Neapolis, pareigūnu. Nepaisant aukšto socialinio statuso, jos gyvenimas nebuvo lengvas: ilgą laiką ji nejautė rankų ir kojų, nes, regis, buvo apnuodyta tarnaitės. 1509 metais, praėjus trims metams po persikraustymo į Neapolį, mirė ir Maria Lorenza Longo vyras. Atrodė, kad 46 metų amžiaus suparalyžiuotos našlės gyvenime nebegali įvykti nieko naujo, tačiau Dievas manė kitaip. 1510 metais moteris nuvyko į Loreto šventovę ir šios piligrimystės metu stebuklingai pagijo. Sugrįžusi į Neapolį Maria Lorenza pasirinko kontempliatyvų vienuolinį gyvenimo būdą, o savo turtą skyrė didelės ligoninės miesto centre įsteigimui. Ši ligoninė veikė keletą šimtų metų, kol pagaliau dėl avarinės pastatų būklės buvo perkelta į naują būstinę.
Iš kilmingos šeimos buvo ir Róża Czacka, gimusi 1876 ir mirusi 1961, didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Varšuvoje. 22 metų amžiaus ji neteko regėjimo, tačiau nepasidavė, mokėsi ir stengėsi padėti kitiems akliesiems. Ji pritaikė aklųjų naudojamą Brailio alfabetą lenkų kalbai, įsteigė ir ilgą laiką vadovavo pranciškoniškos pakraipos vienuolinei kongregacijai, kuri taip pat rūpinosi aklaisiais. Po karo, kai Lenkiją pradėjo valdyti sovietinis režimas, šių darbų nebebuvo galima tęsti. Likusius gyvenimo metus Róża Czacka gyveno kuklų ir tylų vienuolinį gyvenimą.
Trys dekretai apie kankinystę, patirtą iš neapykantos tikėjimui, susiję su trimis kunigais iš Libano ir Italijos bei viena pasauliete iš Brazilijos.
1915–1917 metais Turkijoje buvo nužudyti kapucinų ordinui priklausę kunigai Leonardo Melki ir Tommaso Saleh. Pirmasis buvo suimtas, kankintas ir galiausiai nugalabytas kardu. Jis atsisakė atsiversti į islamą. Antrasis buvo žiauriai nužudytas už tai, kad priglobė armėnų kunigą. Galima priminti, kad tuo laikotarpiu nuo smurto ir išsekimo tremtyje žuvo šimtai tūkstančių armėnų ir kitų krikščionių. Daug valstybių tuometinius įvykius Turkijoje pripažįsta buvus genocidu.
Neapykanta tikėjimui motyvuotas smurtas 1945 metais nutraukė italų kunigo ir nedidelės kaimo parapijos klebono Luigi Lenzini gyvybę. Į septintąjį amžiaus dešimtmetį įžengusį kunigą naktį iš liepos 20-osios į 21–ąją, jau po II Pasaulinio karo pabaigos, nužudė komunistų partizanai.
Taip pat patvirtinta jaunos merginos iš Brazilijos Isabella Cristina Mrad Campos kankinystė. Aktyvioje ir pamaldžioje katalikų šeimoje gimusi mergina atstūmė vyrą, kuris siekė jos kūno, o kėslams neišsipildžius – griebėsi smurto. 1982 metais nužudytai brazilei tebuvo vos dvidešimt metų.
Viename iš dviejų dekretų apie herojiškų dorybių pripažinimą minimas kitas brazilas, 1903 metais gimęs ir 1994 miręs Dievo tarnas Roberto Giovanni, Šventųjų Viešpaties stigmų kongregacijos narys. Antrame dekrete minima Dievo tarnaitė Jėzaus Širdies Teresė, 1844 gimusi ir 1908 mirusi ispanė, viena iš Dieviškosios Jėzaus širdies kongregacijos steigėjų. (RK / VaticanNews)
