Paieška

Vatican News
Šv. Petro aikštė Šv. Petro aikštė  (Vatican Media)

Prancūzijos vyskupų vizitas „Ad limina“

Pirmadienio rytą popiežius Pranciškus priėmė tris dešimtis vyskupų iš Prancūzijos, pradėjusių visiems vyskupams kas keleri metai privalomą vizitą „Ad limina apostolorum“.

Kanonų teisės kodekse nurodoma, kad vizitas „Ad limina“ visiems vyskupams privalomas kas penkeri metai. Vis dėlto, praktiškai periodiškumas nepastovus, derinamas prie popiežiaus veiklos kalendoriaus. Pagrindiniai vizito momentai yra malda prie apaštalo Petro kapo ir susitikimas su popiežiumi. Vizito proga vyskupai taip pat aplanko Šv. Pauliaus baziliką ir kitas visiems katalikams brangias Romos vietas. Taip pat susitinka su įvairias sielovados ir Bažnyčios gyvenimo sferas kuruojančių Romos kurijos dikasterijų vadovais.

Anksčiau popiežiaus audiencijos vizitų „Ad limina“ proga būdavo iškilmingesnės. Vienas vyskupų, paprastai primas arba Vyskupų konferencijos primininkas, visų vardu pasveikindavo popiežių, o popiežius atsakydavo savo kalba, joje aptardavo vietinės Bažnyčios, kuriai vyskupai atstovauja, realijas ir galimas problemas, duodavo patarimų. Pranciškus šiuos susitikimus supaprastino. Oficialios kalbos jau nebesakomos, visiems susėdus ratu vyksta privatus broliškas pokalbis. Šios audiencijos vyksta už uždarų durų, kad būtų galima ramiai išsikalbėti. Pirmadienio rytą tokiam pokalbiui popiežius buvo priėmęs trisdešimtį vyskupų iš Prancūzijos.

Prancūzijoje, skirtingai negu daugumoje Europos šalių, jau daugiau kaip prieš du šimtmečius, per Prancūzų revoliuciją, įvyko drastiškas Bažnyčios ir valstybės atskyrimas. Vis dėlto devynioliktajame amžiuje Bažnyčia Prancūzijoje buvo labai veikli, davė pasauliui labai daug misionierių, plačiai žinomų katalikų intelektualų ir rašytojų. Prieš daugiau kaip šimtmetį – 1905 m. – buvo paskelbtas šiuo metu galiojantis religijos ir pilietinio gyvenimo atskyrimo įstatymas, laikomas viena kolonų, ant kurių laikosi pasaulietinė Prancūzijos Respublika. Tačiau sekuliarizaciją labiausiai nulėmė ne tiek valstybės vykdyta Bažnyčios ir visuomenės atskyrimo politika, kiek pačioje visuomenėje, ypač šeštajame ir septintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais vykę procesai.

Naujausiais statistiniais duomenimis, apie 56% prancūzų save laiko katalikais ar tapatinasi su katalikių kultūrine tradicija, nors iš tiesų pakrikštytųjų Katalikų Bažnyčioje prancūzų skaičius siekia net 75%. Tačiau jei katalikiško sąmoningumo rodikliu laikome reguliarų dalyvavimą Mišiose, tai tik 8% procentai prancūzų dalyvauja Mišiose kartą per mėnesį ir tik 3% – kiekvieną sekmadienį.

Didesnio dėmesio sulaukia Katalikų Bažnyčios vykdoma ugdomoji, karitatyvinė, kultūrinė veikla. Maždaug pusė 2015 m. apkaustų prancūzų tėvų atsakė, kad jų vaikai dalyvauja įvairiose veiklose, kurias organizuoja parapijos ir katalikų organizacijos. Visuomenė palankiai vertina Bažnyčios karitatyvinę veiklą, angažavimąsi gamtos apsaugos srityje, rūpinimąsi visuomenės paribiuose esančiais žmonėmis, tarpreliginio dialogo ugdymą. Vertinamas katalikų intelektualų balsas, didelį autoritetą turi Paryžiaus Bernardinų kolegija.

Prancūzijoje daug žalos Bažnyčiai padarė nepilnamečių išnaudojimo skandalai. Spauda labai daug dėmesio skyrė vieno kunigo nusikaltimų slapstymu apkaltinto kardinolo Philippe‘o Barbarino teismo bylai, kuri, nors ir baigėsi kardinolo išteisinimu, nepraėjo nepalikusi pasekmių. Skaudus smūgis buvo pastaruoju metu iškelt į viešumą faktai, susiję su Jeanu Vanier. Į krizę Bažnyčia Prancūzijoje reagavo labai ryžtingomis priemonėmis, buvo sudarytos sąlygos nukentėjusiems būti išklausytiems, taip pat  imtasi rimtų prevencijos priemonių. (JM / VaticanNews)

2020 kovo 09, 16:41