Petro sostas – vienas tikėjimas ir vieningi tikintieji
Kai kalbame apie vyskupo sostą, šis žodis reiškia ne tiek sostą materialiąja prasme, kiek labiau vyskupo tarnystės vykdymo vietą ir pačią tarnystę. Taigi šventojo apaštalo Petro sosto šventė – tai ypatingos, vadovaujamos ir Bažnyčią vienijančios Petro įpėdinio tarnystės šventė.
Šia švente norima pabrėžti, kad apaštalas Petras, iš Kristaus gavęs misiją stiprinti brolių tikėjimą, taip pat jo įpėdiniai yra vieno tikėjimo ir visų tikinčiųjų vienybės garantas. Šį įsitikinimą trečiajame amžiuje gyvenęs šv. Kiprijonas išreiškė žodžiais: „Vienas Dievas, vienas Kristus, viena Bažnyčia ir vienas sostas, Viešpaties pastatytas ant Petro“.
Šv. Petro sosto šventės istorija yra susijusi ir su pačiu sostu, tai yra su kėde, apie kurią buvo anksčiau manoma, kad tai paties apaštalo Petro sostas. Šis anksčiau relikvija laikytas dramblio kaulo plokštėmis padengtas medinis sostas iki mūsų dienų yra Šv. Petro bazilikoje. Jos apsidėje yra altorius, vadinamas Sosto arba Katedros altoriumi. Virš jo iškilusi didinga skulptūrinė kompozicija, kurią septynioliktajame amžiuje sukūrė garsusis skulptorius Gianlorenzo Bernini. Bronzinio sosto viduje, tarsi relikvijoriuje, saugomas minėtasis sostas, anksčiau laikytas paties apaštalo Petro vyskupišku sostu. Vėliau buvo išsiaiškinta, kad su apaštalu Petru šis sostas neturi nieko bendra. Jį padovanojo imperatorius Karolis Plikagalvis, kurį Šv. Petro bazilikoje 875 m. vainikavo popiežius Jonas VIII.
Nors kurį laiką gyvavęs tikėjimas sosto tikrumu buvo paneigtas (galutinai abejones išsklaidė popiežius Paulius VI, užsakęs specialų tyrimą, kuris nustatė sosto kilmę), tačiau tai nepaneigia tikrosios vasario 22-ąją minimos šventės prasmės – apaštalo Petro ir jo įpėdinių pašaukimo saugoti Bažnyčios tikėjimą ir vienybę. (JM / VaticanNews)
