Advento pamokslas Vatikane. Magnificat – mūsų visų giesmė
„Šiandien visa Bažnyčia buriasi apie Petro įpėdinį, kuris švenčia savo kunigystės penkiasdešimtąsias metines. Marijos šlovinimo giesmės žodžiai šiandien veržias ir iš mūsų širdžių. O jai skirta meditacija tebūnie mūsų dalyvavimo šioje sukaktyje ženklas“, – sakė pamokslininkas, kreipdamasis į popiežių Pranciškų ir kitus klausytojus.
Magnificat, sakė tėvas Cantalamessa, susideda iš dviejų dalių, dviejų žvilgsnių: pirmojoje dalyje Marija žvilgia į patį Dievą, antrojoje – į pasaulį ir istoriją. Dievas yra šventas ir visagalis, viskas nuo jo priklauso, viskame jam priklauso absoliutus pirmumas. Tačiau kartu jis maloningas ir gailestingas. Marija visiškai juo pasitiki ir jį vadina „savo Gelbėtoju“. Dievo visagalybės pripažinimas ir Dievo gerumo jai pačiai suvokimas virsta džiugiu šlovinimu, išsiveržusiu iš Marijos lūpų ir širdies. Antroje Magnificat dalyje nesikeičia giesmės tonas, bet Marija pakelia akis nuo savęs, nuo Dievo veikimo joje pačioje, ir pažvelgia į pasaulį ir savo tautos istoriją.
Tėvas Cantalamessa priminė, kad jau nuo Bažnyčios tėvų laikų krikščionių tradicijoje kalbant apie šią giesmę Marija tapatinama su Bažnyčia. Toks sugretinimas – tai ne tik retorinė figūra. Kai kalbame apie Bažnyčią, kuri gieda šią šlovinimo giesmę, mes galvojame ne apie abstrakčią, nominalią Bažnyčią, bet apie konkrečią Bažnyčią, apie žmones, kurie ją sudaro. Magnificat yra mūsų giesmė.
Magnificat – tai ne giesmė, kurią turime tik giedoti, bet giesmė, pagal kurią turime gyventi. Marijos giesmės žodžiai, kad Dievas galiūnus nuverčia nuo sostų ir išaukština mažuosius, yra Bažnyčios skelbiamos pranašiškos žinios esmė.
Ši giesmė – tai ir kiekvienam žmogui asmeniškai skirtas raginimas atsiversti, sakė tėvas Cantalamessa. Marija sako, kad Dievas „išsklaido išdidžios širdies žmones“. Dėmesys iš išorės persikelia į vidų, nuo to, ką matome ir žinome, prie to, dėl ko širdyje nesame iki galo tikri. Apaštalas Jokūbas sako, kad žmogaus širdyje gimsta nesantaika ir karai. Mūsų vidinis pasaulis, jausmai, troškimai, aistros nulemia mūsų išorinę laikyseną, mūsų santykius su kitais žmonėmis. Dėl to ir atsivertimas turi prasidėti viduje. Jei nepakeisime širdies, nepasikeis ir išorė.
Popiežiaus namų pamokslininkas paminėjo, ką, komentuodamas Magnificat, yra rašęs Martynas Liuteris: „Kasdien matome, kad kiekvienas stengiasi pakilti aukščiau, siekia daugiau garbės, daugiau galios, daugiau turtų, daugiau valdžios, patogesnio gyvenimo, to, kas jam atrodo didinga ir kilnu. Kiekvienas su tokiais žmonėmis nori būti, sekioja jiems iš paskos, noriai patarnauja, trokšta dalyvauti jų didybėje [...]. Niekas nenori žiūrėti žemyn, kur skurdas, paniekinimas, stoka, kančia ir baimė. Visi stengiasi tokio gyvenimo nematyti. Visi bėga nuo kenčiančių žmonių, jų vengia, palieka juos vienus, negalvoja kaip jiems pagelbėti, padėti tapti kažkuo.“
Marija mums primena, kad Dievo tvarka kitokia: jis neprisileidžia išdidžiųjų, išaukština mažutėlius ir nuolankiuosius, jam mielesni stokojantys ir alkstantys su savo maldavimais, negu turtingi ir sotūs, kurie nieko neprašo. Marija motiniškai švelniai mus prašo rinktis tuos, kuriuos renkasi Dievas. „Magnificat“, – sakė pamokslininkas, – tai nuostabi Evangelijos išminties mokykla. Tai atsivertimo mokykla.“ (JM / VaticanNews)
