Kardinolas B. Cupich: nepilnamečių apsauga ir bendra atsakomybė
Kardinolas Cupich pabrėžė šventą ryšį tarp tėvų ir vaikų. Jis prisiminė gruodžio mėnesio šventąsias Mišias, kuriose buvo minimos prieš šešiasdešimt metų įvykusio katalikiškos mokyklos gaisro, kuriame žuvo dešimtys vaikų ir keli vienuoliai, metinės. Tarp dalyvavusių Mišiose buvo ir 95 metų amžiaus moteris, gaisre praradusi dukrą. Nepaisant daugybės metų ji, anot kardinolo, jam papasakojo apie savo vaiko praradimo skausmą, deginantį iki šiol.
Tai švento gimdytojo ryšio su vaiku pavyzdys, šiuolaikinė pieta. Ir jis turi būti atsparos taškas šiomis dienomis, kuriant atskaitomybės kultūrą, kuri radikaliai pakeistų požiūrį į nepilnamečių apsaugą.
„Deja, daugybė žmonių, ne vien išnaudotieji ir jų artimieji, bet ir kiti tikintieji, klausia savęs ar mes, Bažnyčios vyresnieji, gerai suprantame šią šventą sąsają, šią tikrovę, ypač kai mato mažą dėmesį išnaudotiems vaikams ar kai, dar blogiau, išnaudojimas užtušuojamas dėl agresoriaus ir institucijos apsaugos“, – sakė ganytojas amerikietis. Pasak jo, tuo atveju tėvai klausia ar ganytojai yra susiję su jų gyvenimu? Ar iš tiesų jie yra verti pasitikėjimo? Ar jie jaučia rūpestį? Tai yra iššūkiai ganytojams.
Kardinolas Cupich pabrėžė, jog kiekvienas esminis sprendimas ar pasirinkimas turi atsispirti nuo šios skvarbaus išnaudotųjų ir jų šeimų skausmo patirties. Bažnyčia turi tapti panaši į tą kenčiančią motiną, kuri prarado vaikus, jei iš tiesų nori elgtis kaip Kristaus Bažnyčia ir padėti tiems, kurie buvo sutraiškyti dvasininkų seksualinio išnaudojimo.
Tai milžiniškas uždavinys, kuriame padeda keturi principai. Visų pirma aukų išklausymas, asmeniškai paliečiant jų kraujuojančias žaizdas. Reikia pašalinti institucinio atstumo kliūtį, jei ji trukdo susitikti ir išklausyti. Išklausymas taip pat turi būti aktyvus: reikia ne vien laukti, kol sužeistasis pats ateis, bet patiems jų ieškoti. Išklausymas turi eiti kartu su ryžtu ištirti situaciją, nenukreipti žvilgsnio kitur, kaip kai kurie vyskupai ir vienuolių vyresnieji praeityje.
Antrasis principas yra nusiteikimas, jog kiekvienas Bažnyčios narys iš esmės prisideda, kad baisi išnaudojimų tikrovė būtų ištirpinta. Pasauliečiai tikintieji, Bažnyčią mylintys tėvai ir motinos jaudinančiai liudija apie išnaudojimų nesuderinamumą su Bažnyčios esme ir prasme. Toks teisingumo liudijimas nėra konfliktiškas iššūkis Bažnyčiai, bet tikėjimo liudijimas, kad Bažnyčia galėtų atlikti savo išganomąjį darbą. Bažnyčios sinodiškumui reikia šio plataus ir galingo pasauliečių liudijimo.
Trečias pamatas yra kolegialumas. Kartais, sprendžiant išnaudojimo problemą, galima pasijusti izoliuotu, prispaustu prie sienos. „Būtent dėlto mūsų pastangoms įvykdyti struktūrinę ir teisinę reformą Bažnyčioje būtina atsiremti į tvirtą kolegialumą“, – pabrėžė kardinolas Cupich. Tai reiškia keitimąsi pažinimu: tarp vyskupų, tarp vyskupijų ir Romos. Vietoj izoliuotų kiekvieno pastangų reikia visų pasitikėjimo dvasios. Patirtis parodė, jog nemaža dalis atvejų, kai blogai ar nepakankamai reaguota į išnaudojimus, įvyko dėl prasto bendradarbiavimo ir komunikavimo tarpusavyje. Niekas pavieniui tokių problemų negali išspręsti – nei vyskupas, nei Šventasis Sostas.
Ketvirtoji Čikagos arkivyskupo paminėta taisyklė yra aukų palydėjimas. Bažnyčia iš tiesų turi apkabinti aukas tarsi mylinti motina, solidariai ir užjaučiamai. Tam, kad auka gytų, o ne tam, kad nusikaltimas būtų užglaistytas ir nutylėtas. Aukų palydėjimas nėra teisingumo atsisakymas, priešingai, jis apima suvokimą, jog prieš Viešpatį visi vienodi ir nusikaltę negali turėti imuniteto todėl, kad yra dvasininkai ar vienuoliai.
Apžvelgęs šiuos keturis principus kardinolas Blase Cupich taip pat pateikė keletą teisinių patikslinimų ir pasiūlymų, taip pat dėl atsakomybės ir atskaitomybės tų vyskupų, kurie ignoravo ar blogai sprendė išnaudojimo bylas. (RK / Vatican News)
