Aušvico koncentracijos stovyklos kompleksas Aušvico koncentracijos stovyklos kompleksas 

Šventojo Sosto diplomatas: Holokaustas turi likti „gyva atmintimi“

Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktos vietovės, sukurtos gamtos ar žmogaus, paprastai yra gražiausia, ką galima surasti vienoje ar kitoje šalyje. Tačiau yra išimčių. Viena iš jų – tai Aušvico kompleksas Lenkijoje. Viela aptverta teritorija, barakų likučiai, traukinių bėgiai, plytiniai pastatai yra monumentas, pasak UNESCO, kuriuo primenamas vienas iš šiurpiausių nusikaltimų žmonijos istorijoje: sąmoningas ir sistemingas žydų tautybės žmonių naikinimas, barbariškas elgesys su šimtais tūkstančių kitų.

Šiemet sukako lygiai aštuoniasdešimt metų nuo Adolfo Hitlerio kalbos Reichstage 1939 m. sausio 30 dieną, skirtos jo oficialaus atėjimo į valdžią šeštosioms metinėms (1933 sausio 30 d.). Nacistinio režimo vadovas apkaltinęs žydus pasaulio „bolševikizacija“ ir karų tarp tautų kurstymu ir pareiškęs, kad jie neverti būti net „parazitais“ ant tautų kūno, prabilo apie „žydų rasės Europoje sunaikinimą“. Tai buvo pirmas kartas, kai užsiminta apie režimo sumanymą sunaikinti visus žydus, kuriuos jis galėjo pasiekti.

Tikslių duomenų nėra, nes nacistinis režimas pasistengė sunaikinti didelę dalį įkalčių, tačiau spėjama, kad Aušvico komplekse nužudyta iki pusantro milijono asmenų, daugiausia žydų. Aušvico kompleksą pirmieji pasiekė ukrainiečių kariai, priklausę sovietų armijai. 1945 sausio 27 dieną jie atvėrė vartus į Aušvico koncentracijos stovyklą, kurioje vis dar buvo per septynis tūkstančių kalinių. Ši data tapo Holokausto atminimo diena.

Šiuo atminimu pagerbiamos visos nekaltos aukos, taip pat daug kartų jų parodytas heroizmas, nepaisant be galo sunkių aplinkybių, ir jas gelbėjusių „Pasaulio teisuolių“ žmoniškumas. Tačiau ne vien. Tai taip pat „perspėjimo ženklas“ jaunesnėms kartoms apie ekstremistinių ideologijų ir žmogaus orumo paneigimo tragiškas pasekmes, priduriama UNESCO paaiškinime.

Sausio 31 dieną šiuos kelis motyvus pakartojo ir Šventojo Sosto diplomatas mons. Janusz Urbanczyk, kuris vadovauja Šventojo Sosto misijai Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO). Holokausto atminimui skirtame renginyje jis priminė, jog žudikiškas nacistinio režimo įsiūtis skaudžiai palietė ir romų bei sintų tautybės žmones, tautinių mažumų narius, neaplenkė nei vienos tikybos žmonių. Galima pridurti, kad kelios valstybės atskirai mini romų ir sintų genocido dieną.    

Vatikano atstovas citavo popiežiaus Pranciškaus susitikime su Kalnų žydų pasaulinio kongreso delegacija pasakytus žodžius, jog Holokaustas turi išlikti „gyva atmintimi“, kad nepakartotume tų pačių klaidų. Toks holokausto atminties tikslas nėra, kaip gali pasirodyti, retorinis ar abstraktus. Ir šiandien galime atpažinti neapykantos ir smurto sroves, kurios niokoja žmoniją ir nestabdomos taptų dar destruktyvesnės.

Ateities apsaugojimas per praeities atminimą pirmiausia turi būti nukreiptas į jaunimą. Pirmasis ginklas kovojant su antisemitizmu, su kitais stereotipais, plačiau žiūrint, su nepagarba žmogaus orumui, yra toks ugdymas, kuris neatriboja, bet susieja su kitais, padeda išklausyti, būti kantriems ir, kai reikia, padėti kitam. Tai bendra politikos, kultūros, religijos, visuomenės lyderių atsakomybė.

„Patvirtinant vienprasmį Šventojo Sosto senų ir naujų antisemitizmo formų smerkimą, mano delegacija viliasi, kad šių metų Holokausto atminimas ypač padės gyvajai atminčiai; Holokausto siaubo atsiminimas ir nepamiršimas mums duoda vertingų pamokų, kaip gerbti žmogaus orumą“, – sakė mons. Janusz Urbanczyk. (RK / Vatican News)

2019 sausio 31, 16:03