Pranciškonas t. Melchioras Juozapas Fordonas – garbingasis Dievo tarnas
Iš Gardino kilęs ir ten miręs t. Melchioras artimai susijęs su Bažnyčia Lietuvoje. Jis buvo Vilniaus vyskupijos kunigas, 1887 metais gavo šventimus Kaune, 1910 metais tapo vienuoliu, tarnavo Bažnyčiai Gardine, vėliau išrinktas Vilniaus pranciškonų vienuolyno vyresniuoju, gyveno Vilniuje.
Šeštadienį Vatikane paskelbtame dekrete pripažintos Dievo tarno t. Melchioro Juozapo Fordono herojiškos dorybės, taip atveriant kelią jį skelbti palaimintuoju – tuomet, kai bus pripažinta Garbingojo užtarimu išmelsta ypatinga malonė – stebuklas. Popiežius Pranciškus įgaliojo skelbti Fordono bylos dekretą penktadienį, audiencijoje priėmęs Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą.
Kunigas vienuolis t. Melchioras ypač plačiai žinomas Gardino vyskupijoje, Baltarusijoje, taip pat pranciškonų bendruomenėje visame pasaulyje, ypač Pranciškonų konventualų (OFM Conv.) ordine, kurio nariu buvo nuo 1910 iki mirties 1927 metais.
Bene reikšmingiausia t. Melchioro biografijoje yra tai, kad jis buvo nacių nužudyto pranciškono konventualo šv. Maksimilijono Kolbe nuodėmklausys ir patarėjas Gardine. Konventualų ordino postulatūra negalėjo pradėti beatifikacijos proceso 1964 metais, tai įvyko tik Baltarusijai tapus nepriklausoma valstybe ir įkūrus Gardino vyskupiją 1991 metais. Gardino vyskupui leidus ir Šventųjų skelbimo kongregacijai patvirtinus, beatifikacijos byla buvo pradėta 1993 metais ir užbaigta 1998 metais Varšuvoje.
Lietuvos pranciškonų konventualų vienuolynas 2016 metais išleistame maldos lapelyje paragino melstis, prašant t. Melchioro Juozapo Fordono paskelbimo palaimintuoju, „kad pasiekęs altoriaus garbę savo užtarimu padėtų mums priimti didį Dievo Gailestingumą“.
Tėvas Melchioras Fordonas pasižymėjo nuolankumu, paprastumu, atsidavimu vargšams. Įkūrė blaivybės ir Gyvojo rožinio brolijas, Marijos tarnaičių kongregaciją. Kaip kunigas slapta patarnavo įvairioms vienuolijoms ir graikų apeigų katalikams. Buvo žinomas nuodėmklausys ir rekolekcijų vadovas.
Priėmęs kunigo šventimus Kaune 1887 m., klebonavo Strubnicoje, Dambravoje, Gardine ir Vilniuje, Visų Šventųjų parapijoje. Inicijavo Rudaminos, Parudaminio ir Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčių statybą. Pastatė bažnyčią Baltojoje Vokėje.
Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo Gardino pranciškonų bažnyčioje. Ten nuo mirties bausmės išgelbėjo gaisrininkus, tarp kurių buvo katalikų, ortodoksų ir žydų. Nuo 1920 m. gegužės iki 1921 m. lapkričio buvo Vilniaus pranciškonų vienuolyno vyresnysis.
1922–1927 m. – šv. Maksimilijono Kolbe nuodėmklausys bei jo bendradarbis ir patarėjas leidžiant žurnalą „Nekaltai Pradėtosios Riteris“. Mirė 1927 m. kovo 2 d.
Maldą, prašant beatifikacijos Dievo Tarnui Tėvui Melchiorui Juozapui Fordonui, patvirtino Vilniaus arkivyskupijos generalinis vikaras vysk. Arūnas Poniškaitis:
„Visagali amžinasis Dieve, visokio šventumo šaltini ir begalinio gerumo Tėve, išklausyk mūsų nuolankią maldą ir padaryk, kad Tavo tarnas tėvas Melchioras Fordonas, Tavo gerumo ir švelnumo pavyzdys, ištikimas Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus mokinys, Asyžiaus vargdienio šventojo Pranciškaus sekėjas, pasiektų altoriaus garbę ir savo užtarimu padėtų mums priimti Tavo didį Gailestingumą. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.“
Lietuvos pranciškonai prašo apie Garbingojo tėvo Melchioro Juozapo Fordono užtarimu gautas malones pranešti Pranciškonų konventualų vienuolynui Vilniuje, Pranciškonų g. 1. (SK / Vilnensis.lt / Vatican News)
