Paieška

Vatican News
Advento pamokslas Vatikane Advento pamokslas Vatikane  (Vatican Media)

Antrasis advento pamokslas Vatikane. Gyvoji Trejybė

Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. penktadienio rytą Vatikano rūmų Redemptoris Mater koplyčioje sakė antrąjį šių metų advento pamokslą, kurio klausėsi popiežius Pranciškus ir jo bendradarbiai.

„Į ką mes, krikščionys, kreipiamės, sakydami: „Dieve“? Kas yra „tu“, kuriam tariame psalmės žodžius: „Dieve, tu esi mano Dievas“ (Ps 63, 2)? Jis nėra neapibrėžta būtis. Tasai „tu“, į kurį melsdamiesi kreipiamės, priklausomai nuo situacijos ir nuo kiekvieno mūsų turimos malonės, gali būti Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, tuo pat metu būdami Trejybė. Pasak  tėvo Cantalamessa, Trejybė panaši į muzikos instrumentą trikampį. Nesvarbu, į kurią jo kraštinę suduodama, suvirpa visas instrumentas.

Kitaip tariant, krikščionių Gyvasis Dievas – tai Gyvoji Trejybė. Visą mokymą apie Trejybę geriausiai išreiškia tiesa, kad Dievas yra meilė. Sakyti: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8) – tai tas pat, kaip sakyti: „Dievas yra Trejybė“. Kiekviename meilės ryšyje yra mylintysis, mylimasis ir pati meilė, kuri juos jungia. Mylėti visada reiškia mylėti ką nors ar kažką, neįmanoma mylėti „tuščiai“, be objekto. Šia prasme Trejybė mums taip pat rodo kelią į vienybę. Trys asmenys yra susivieniję, bet nesusiplakę; kiekvienas asmuo tapatinasi su kitais dviem, save jiems aukoja. Trejybės asmenų vienybę paaiškina Kristaus žodžiai: „Aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje“ (Jn 14, 10).

Trejybės slėpinys paaiškina ir mūsų vienybę su Dievu ir su kitais žmonėmis. „Aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę“ (Jn 17, 23). Apie tai šv. Paulius sako: „Mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai“ (Rom 12, 5). Jis paaiškina ir ką tai praktiškai reiškia: „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai“ (1 Kor 12, 26). „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“ (Gal 6, 2). Naštos, kurias turime padėti kitiems nešti, – tai liga, negalia, skurdas, įvairūs trūkumai, taip pat nuodėmės.

Dieviškosios Trejybės asmenys vienas kitą šlovina. „Aš tave pašlovinau žemėje [..]. Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui“ (Jn 17, 4). „Tiesos Dvasia [...] pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano ir jums tai paskelbs“ (Jn 16, 14). Kiekvienas asmuo apreiškia save, apreikšdamas kitą. Sūnus mus moko tarti: „Aba, Tėve!“; Šventosios Dvasios įkvėpti mes galime išpažinti: „Jėzus yra Viešpats!“ Pasak tėvo Cantalamessa, Švenčiausiojoje Trejybėje absoliučiu laipsniu galioja taisyklė: mylėk savo artimą, kaip save patį.

Švenčiausiosios Trejybės kontempliavimas mums padeda įveikti nesantaiką. Pirmasis Šventosios Dvasios stebuklas Sekminių dieną buvo jos paskatinta mokinių vienybė.  Kiekvieno visuomenės dėmens, pradedant šeima, gyvenimas labai pasikeičia, kai stengiamasi sekti Trejybės įkvėptais idealais. Trejybė – tai ne tik slėpinys ir mūsų tikėjimo tiesa, sakė popiežiaus namų pamokslininkas, bet gyva tikrovė. Biblijos Gyvasis Dievas – tai Gyvoji Trejybė. Šventoji Dvasia ir mus į ją teįveda, tepadeda džiaugtis jos  švelniu artumu. (JM / VaticanNews)

2018 gruodžio 14, 15:03