Kard. Pietro Parolin, Vatikano valstybės sekretorius Kard. Pietro Parolin, Vatikano valstybės sekretorius 

Kard. P. Parolin: Pirmasis pasaulinis karas tapo Europos savižudybe

„Krikščionybė Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje buvo vienas iš didžiausių visų XX amžiaus popiežių rūpesčių“, pasakė kardinolas Pietro Parolin trečiadienį tarptautinėje istorikų konferencijoje Romoje, apžvelgdamas iššūkius Vatikano diplomatijai po Pirmojo pasaulinio karo. Neramiame senajame kontinente žlugo imperijos, susikūrė naujos valstybės, nutilo ginklų žvangėjimas, tačiau nebuvo tikrosios taikos. Popiežiui ir Šventajam Sostui iškilo nauji uždaviniai.

Popiežius Benediktas XV, nepaprasto intelekto popiežius, dešimtmečiais nepelnytai likęs savo įpėdinių šešėlyje ir tik vėliau istorikų deramai įvertinas, ir jo diplomatai gerai suprato, kad didysis, pirmas visuotinio pobūdžio ir pasaulinio masto karas Europai ir visam pasauliui ženklino ne tik lemtingą posūkio tašką, bet ir istorinės epochos pabaigą. Pasikeitė Europos politinė geografija, o jėgos santykiai Europoje ir pasaulyje nulėmė keturių imperijų griūtį arba jų radikalų persitvarkymą: vokiečių, austrų - vengrų, rusų ir osmanų.  Jų vietoje atsirado tuzinas naujų valstybių. Prasidėjo lėtas Europos politinis, ekonominis ir socialinis nuosmukis. Didžiosios Europos galybės, prieš karą buvusios savo galios ir įtakos viršūnėje, po karo turėjo laipsniškai užleisti pirmavimą dviem didžiosioms neeuropietiškoms galybėms: Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Rusijai/Sovietų Sąjungai.

Pasak kardinolo Parolin, įvyko tai, ką nuo pat karo ir savo pontifikato pradžios pramatė popiežius Benediktas XV: „Karas tapo Europos savižudybe“.

Šventasis Sostas negalėjo dalyvauti taikos derybose, tačiau stengėsi, kad jos prašymus išgirstų kraštų vyskupai ir Bažnyčios, ir į naujus iššūkius atsiliepė negriaužiamas praeities laikų nostalgijos, tačiau tarptautinio persitvarkymo vizija, paremta veiksmingu krikščioniškų principų pripažinimu viešajame gyvenime, nuoširdžia meile ir pagarba žmogui ir jo poreikiams tiek kaip individui, tiek kaip tautos nariui. Taip pat vizija tarptautinės santvarkos, paremtos tautų lygybe, teisingumu, brolyste, galinčios taikingai spręsti nesutarimus.

Bažnyčia, būdama ištikima savo antgamtiniams prioritetams, nesuteikė pirmumo kuriai nors vienai valstybės ir institucijų formai, tačiau pagal magisteriumą, savo vertinimo kriterijumi politinės galios atžvilgiu įvardijo Bažnyčios laisvę, taip pat pagarbą žmogaus orumui ir krikščionių sąžinės  laisvei.

Kardinolas Parolin prisiminė Vatikano diplomatijos tarpininkavimą ir taikos pastangas karo metu, didžiulės apimties humanitarinius veiksmus, kurie po karo buvo tęsiami taip dosniai, kad visiškai ištuštėjo popiežiaus iždas. Kardinolai buvo priversti imti paskolą, kad oriai palaidotų didįjį popiežių Benediktą XV.

Benediktas XV ir jo diplomatai turėjo kurti naujas strategijas, kurios leistų  žemyno katalikams apsiprasti naujoje situacijoje, atkuri vienybę ir organizaciją Bažnyčios viduje, ir padėti Bažnyčiai atgauti prarastą socialinę erdvę. Padėtis buvo komplikuota, tačiau Vatikano diplomatija, nors trūko žinių ir priemonių, sugebėjo greitai konsoliduoti situaciją, ypač naujų apaštališkųjų nuncijų nuveiktų darbų dėka. Tai buvo nuostabios asmenybės, vos ne visi tapo kardinolais, o vienas jų – Achille Ratti – išrinktas popiežiumi Pijumi XI, sakė kardinolas Parolin.

Jis taip pat paminėjo dramatiškas permainas bolševikinėje Rusijoje, nuverstą caro vyriausybę, katalikų Bažnyčios persekiojimus ir Vatikano pasiryžimą pradėti diplomatinius pokalbius dėl katalikų Bažnyčios išlikimo Sovietų Sąjungoje 1921-23 metais. Derybos sužlugo, tačiau Šventasis Sostas galėjo išvystyti rimtą karitatyvinę misiją Sovietų Sąjungoje, tokiu būdu buvo išgelbėta tūkstančių žmonių gyvybės. Krikščionybė Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje buvo vienas iš didžiausių visų XX amžiaus popiežių rūpesčių, patikino kardinolas Pietro Parolin.

Nors Vatikano diplomatija susidūrė su įvairiais sunkumais, karas ir pokario poslinkiai, Vatikano griežtas nešališkumas, jo plačiai siekiantis tarpininkavimas, sutaikinimas, humanitarinė pagalba ir dosni krikščioniška meilė žmogui bei tautoms išugdė Popiežiaus ir jo diplomatijos prestižą, sustiprino Šventojo Sosto padėtį tarptautinėje sferoje.

Jei Šventasis Sostas Benedikto XV pontifikato pradžioje, 1914 metų rugsėjį, palaikė diplomatinius ryšius tik su 17 valstybių, šis skaičius prieš jo mirtį 1922 metų sausį išaugo iki 27. Tarp jų buvo ne tik naujosios valstybės, kurios siekė seniausio pasaulio suvereno ir popiežiaus moralinės paramos, bet ir anksčiau su Šventuoju Sostu santykių nepalaikiusios arba juos nutraukiusios Europos valstybės. (SAK / Vatican News)

2018 lapkričio 14, 17:00