Naujas šventasis Nuncijus: „Visa, kas gera, ateina iš Dievo“

Jo gyvenime netrūko sunkumų. Nuncijus (Nunzio) gimė 1817 m. Abrucų regione, Italijoje, neturtingiems, bet Dievo meilės ir džiaugsmo pilniems tėvams, tačiau, vos sulaukęs šešerių, liko našlaitis. Jį augino močiutė, tapusi jam tikra motina ir tikėjimo mokytoja. Močiutė, labai pamaldi moteris, jį mokė, kad pašventintoje Ostijoje yra Jėzus, sielų draugas ir kenčiančiųjų paguoda. Taip, būdamas šešerių, jis tapo Eucharistijos mokiniu – kasdien suklupęs priešais tabernakulį jis kalbėdavosi su Viešpačiu ir priimdavo širdyje Kristaus šviesą ir stiprybę. Po močiutės mirties, būdamas devynerių, patyrė ypač sunkius išbandymus, kai buvo patikėtas smurtingo dėdės globon, kuris vertė jį dirbti kalvio dirbtuvėje, palikdamas jį uždarytą, badmiriaujantį, neleisdamas į bažnyčią. Gelbėdami berniuką, gailestingi kaimynai susisiekė su kitu giminaičiu Neapolyje. Po ilgos ir varginančios kelionės Nuncijus buvo priimtas kilmingo pulkininko, miesto vargšų draugo, namuose. Pulkininkas tapo berniukui tikru tėvu. Nunzijo laukė kiti išbandymai – iš karto turėjo būti paguldytas į ligoninę. Vos atvykęs, paprašė gydytojų prieš skiriant jam gydymą leisti priimti Pirmąją Komuniją. Ligoninė tapo vieta, kur atsiskleidė jo šventumas, kur jis galėjo išlieti meilės liepsną, jau senai degusią krūtinėje. Pasveikęs Nuncijus apsigyveno dėdės pulkininko pilyje. Jo gyvenimas pasikeitė, tačiau širdis linko Jėzaus, esančio Eucharistijoje, link. Norėjo pasišvęsti jam tapdamas kunigu, tačiau sutrukdė nenugalėta liga. Nepaisant gydymo ir rūpestingų pulkininko pastangų, Nuncijus mirė 1836 m. gegužės 5 d. būdamas devyniolikos. Paulius VI paskelbė jį palaimintuoju 1963 m. gruodį. (DŽ / VaticanNews)