Beta versija

Cerca

Vatican News
Greta popiežiaus - pagrindinis Sinodo pranešėjas kardinolas iš Brazilijos Sergio da Rocha. Greta popiežiaus - pagrindinis Sinodo pranešėjas kardinolas iš Brazilijos Sergio da Rocha. 

Vyskupų Sinodas: pašaukimas – ne receptas

Pirmąją Vyskupų sinodo dieną kardinolas Sergio da Rocha, Sinodo relatorius, perskaitė įvadinį pranešimą, kuriame dar kartą apžvelgė Sinodo dalyvių uždavinius, priminė esmines sąvokas ir principus, sudėtus į „Instrumentum laboris“, Sinodo tėvų darbo dokumentą, aptardamas Sinodo temą - „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“.

Pašaukimo atpažinimas yra kelias, procesas, kurį galima padalinti į tris dalis: pažinimą, interpretaciją ir pasirinkimą. Į tokias tris dalis yra suskaidytas ir „Instrumentum laboris“ ir pačių Sinodo darbų eiga, kiekvienai daliai skiriant savaitę. Svarbu išlaikyti nuoseklų eiliškumą, pabrėžė kardinolas Sergio da Rocha: klaidinga rinktis nesusipažinus ir neapmąsčius. Nekorektiška interpretuoti tai, ko nežinai. Ir tuščiai sugaištume laiką, jei pažinę ir interpretavę nepasirinktume kurion pusėn eiti toliau.

Esminis šio Sinodo klausimas yra kaip padėti jaunuoliams „atpažinti“ savo pašaukimą. Kad atsakytų į šį klausimą, pabrėžė Sinodo generalinis relatorius, pirmiausia patys Sinodo tėvai turės pereiti „atpažinimo“ keliu. Svarbu yra tai, kad pati „atpažinimo“ sąvoka reiškia, jog neturima jau „paruoštų receptų“ ar „iš anksto parengtų sprendimų“. Kaip jaunuoliams, taip ir ganytojams gali būti sunku susigaudyti kokia kryptimi eiti sudėtingame pasaulyje, neturint žemėlapio, naujuose ir menkai pažįstamuose kontekstuose.

Žmogiškoje perspektyvoje „atpažinimas“ yra iki svarbių sprendimų nueitas kelias. Krikščioniškoje perspektyvoje šie sprendimai atliekami siekiant pažinti ir priimti Dievo valią savo konkrečioje gyvenimo situacijoje, išmokstant vertinti dalykus tikėjimo šviesoje.  

Pripažinti. Tai, priminė kardinolas Sergio da Rocha, yra uždavinys pažinti tikrovę tokią, kokia ji yra, tačiau neapsiribojant vien sociologine analize. Reikia ir mokinio žvilgsnio, sugebant išvysti Viešpaties paliktus pėdsakus. Sinodo darbo dokumente apibendrinti jaunuolių balsai: nuo skurdo ir migracijos, iki abejonių dėl liturgijos, moterų vaidmens ar lytiškumo klausimų, iki skaitmeninio pasaulio problemų.

Interpretuoti. Tai uždavinys, kuris reikalauja įvairių kompetencijų: biblinių, antropologinių, ekleziologinių, dvasinių ir pedagoginių. Apmąstomi ne skaičiai, o konkrečių žmonių ir bendruomenių situacijos, žvelgiant ne šaltu, o rūpestingu, nerimaujančiu ganytojo žvilgsniu.

Pasirinkti. Tai etapas, į kurį įveda ankstesni du žingsniai. Sinodo uždavinys yra nuosekliai subrandinti tokius pasirinkimus, kurie Bažnyčiai leistų būti iš tiesų gyva ir teikti gyvenimą.

Pasak kardinolo relatoriaus, Sinodo tėvai turi būti atidūs ir nepasiduoti stereotipų inercijai. Pavyzdžiui, kalbant apie jaunuolius nesunku nuslysti į savo pačių jaunystės patirtį, kuri skiriasi nuo dabartinių jaunuolių patirties ir konteksto, į jau nebeegzistuojančius elgesio ir mąstymo modelius. Tačiau taip neapčiuopiami dabartinio jaunimo bruožai, dabar konkrečiai egzistuojanti tikrovė, rizikuojant jaunuolius „idealizuoti ir ideologizuoti“. Todėl labai vertingi pačių jaunuolių pasisakymai, į kuriuos Sinodo tėvai turi nuolankiai ir atidžiai įsiklausyti, stengiantis juos suprasti. Jaunuolių, jų situacijų ir kontekstų pažinimas turi būti konkretus, o ne abstraktus ir nutolęs jų gyvenimo kasdienybės. Toks yra kelias į tikrą bendrystę, kuri kuriama ne per suvienodinimą.

Pašaukimo atpažinimui yra svarbi tikėjimo šviesa. Kardinolas Sergio da Rocha priminė tikėjimo egzistencinį dėmenį. Popiežiaus Pranciškaus žodžiais, jei „tikėjimas neįstumia į krizę, tada toks tikėjimas yra krizėje. (...) Tikėjimas, kuris mūsų negaivina, pats turi būti atgaivintas“. Kitaip tariant, gyvas, plazdantis tikėjimas skatina nuolatos augti, klausinėti, ieškoti. Tada iš tiesų galima jį „paragauti“ kaip dvasinę brandą, kaip laimę teikiantį ryšį su Jėzumi. Kardinolas palinkėjo, kad Sinodo tėvai su tokiu tikėjimu dalyvautų Sinodo darbuose.

Sinodo relatorius aptarė ir „pašaukimo“ sąvoką. Anot jo, rengiantis Sinodui išaiškėjo didelis trūkumas – pašaukimo sampratos siaurumas. Kai kalbama apie pašaukimą, galvojama tik apie kunigystės ar specialaus pasišventimo - vienuolinio gyvenimo pašaukimą. Nors dėmesys šiems pašaukimams neabejotinai svarbus ir būtinas, tačiau iš tiesų „pašaukimo“ klausimas neaplenkia nei vieno jaunuolio. Reikia esminio jaunimo sielovados atnaujinimo, kuris atsižvelgtų į tai, kad kiekvienas jaunuolis ieško savo kelio, savo „pašaukimo“, savo vietos.

Tai „epochinis žingsnis“ bei uždavinys ir dėl tos priežasties, kad pasaulyje, kuriame dominuoja „pasidaryk pats“ žmogaus, iš vienos pusės, iš anksto apspręsto arba atsitiktinumo lemiama gyvenimo sampratos, iš kitos pusės, nebėra vietos žmogaus pašaukimui. Sinodo uždavinys yra įveikti ir tokio pobūdžio kliūtis, parodyti, kad pašaukimas nėra susvetimėjimas, bet apima didžiausius asmens sugebėjimus, aistras, talentus, kad pašaukimo atradimas gyvenimą padaro iš tiesų vaisingą ir pilną, susieja jį su kitais, Bažnyčioje ir visuomenėje, susieja su Dievu. (RK / Vatican News)

2018 spalio 04, 17:59