Konferencija enciklikos „Laudato si“ trečiųjų metinių proga
Konferencijos darbus ketvirtadienio rytą atidarė vienas pagrindinių jos organizatorių – Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos vadovas kard. Peteris Turksonas. Pirmojoje konferencijos sesijoje taip pat kalbėjo Popiežiaus Valstybės sekretorius kard. Pietro Parolinas. Jis savo kalboje iškėlė tris enciklikos bruožus – popiežiaus primintą skubaus ekologinių problemų sprendimo būtinumą, gamtos ekologijos ir žmogaus ekologijos sąsajas, o taip pat šia enciklika popiežiaus Pranciškau pagilintą pačios ekologijos sampratą, iškeliant jos dvasinę plotmę.
Popiežius Pranciškus savo enciklika visų pirma atkreipė pasaulio bendruomenės dėmesį į ekologijos problemų svarbą ir skubaus jų sprendimo būtinumą. Pasaulio ekologinė pusiausvyra yra pažeista, visose pasaulio šalyse matome didesnes ar mažesnes išbalansuotos pusiausvyros pasekmes. Reikia neatidėliotinų ir ryžtingų sprendimų, kad išvengtume nevaldomos ekologinės krizės, kuri keltų grėsmę pačios gyvybės išlikimui.
Popiežiaus enciklika taip pat labai svarbi dėl joje skelbiamos integralios ekologijos žinios. Gamtos ekologija ir žmogaus ekologija yra du neatskiriami tos pačios problemos elementai. Žmogus ir gamta susieti abipusės priklausomybės ryšiais. Gamtos apsaugos problemos turi įtakos daugybei žmogaus asmeninio ir visuomenino gyvenimo sričių. „Žemės šauksmas“ ir „vargstančiųjų šauksmas“ labai glaudžiai tarpusavy susiję.
Trečias kardinolo Parolino pasisakyme iškeltas popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Laudato si’“ bruožas – tai šiuo dokumentu pagilinta pati ekologijos samprata. Popiežius žvelgia į pasaulį, į gamtą ir žmogų joje, taip pat ir iš dvasinės perspektyvos. Mums, krikščionims, atsakomybė už mūsų bendrus namus ir už jų gyventojus – mūsų brolius ir seseris – tai ir pareiga, išplaukiant iš mūsų tikėjimo Dievu pasaulio kūrėju ir jo meile žmogui ir visai kūrinijai. Tikinčio žmogaus gyvenimas – tai santykių su Dievu, su kitais žmonėmis, su aplinka visuma. Mūsų meilė artimui savyje talpina meilę viskam ką Dievas sukūrė.
Tikėdami pasaulio sukūrimu, sakė kardinolas Parolinas, mes tikime, kad nei mes, nei pasaulis nėra atsitiktinumo rezultatas. Mūsų planeta ir viskas kas joje yra, visa visata yra Dievo norėtas kūrinys. Kūriniją Dievas mums duoda kaip brangią dovaną, už kurią turime jaustis atsakingi. Tikėjimo perspektyvoje po sukūrimo seka įsikūnijimas ir galiausiai išganymas. Mes, pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurti vyrai ir moterys, esame Dievo bendradarbiai, kuriems suteikta užduotis saugoti Dievo kūrinius, juos atsakingai prižiūrėti, nesijausti visiškais jų šeimininkais, neeikvoti ir nenaikinti. Tikėjimo perspektyvoje gamtos niokojimas žeidžia ir žmonių, mūsų brolių, ir paties neatsakingai su gamta besielgiančio žmogaus orumą. (JM / VaticanNews)
