Beta versija

Cerca

Vatican News
Šv. Mišių šv. Adalberto atminimui akimirka Šv. Mišių šv. Adalberto atminimui akimirka 

Vatikane paminėtas šventasis Adalbertas

Krikščioniška tapatybė mus kviečia atskleisti savo šaknis, mylėti jas ir branginti jų nesuabsoliutinant“. Nes krikščioniška tapatybė, paaiškina arkivyskupas Gallagher, visada yra „tapatybė santykyje“, kuri remiasi ne savimi pačia, o Dievu, kuri stiprėja einant link Jo kartu su artimu.

Romanas Kazakevičius - Vatikanas

Balandžio 27 dienos ryte arkivyskupas Paul Richard Gallagher, Sekretorius santykiams su valstybėmis, aukojo šventąsias Mišias vyskupo ir kankinio šv. Adalberto – Vaitiekaus atminimui. Prieš keletą dienų, balandžio 24-ąją, jis minėtas Bažnyčios liturginiame kalendoriuje. Arkivyskupo Gallagherio Vatikano bazilikos grotose, Vengrų koplyčioje aukotose šv. Mišiose dalyvavo Vengrijos, Čekijos, Lenkijos ir Slovakijos, Višegrado grupės, ambasadų prieš Šventojo Sosto atstovai.

Šv. Adalbertas, pasak arkivyskupo Gallagher, buvo „didis šventasis ir ganytojas“, plačiai žinomas ir mylimas centrinės Europos tautose, vienai iš kurių ir pats priklausė. Popiežiaus valstybės diplomatijos vadovas priminė šv. Adalberto gyvenimą, istorinius įvykius, kurie jį mėtė iš vieno krašto į kitą – Čekijos, Vokietijos, Italijos, Vengrijos, Lenkijos, galiausiai Prūsijos žemėse. Tačiau būtent tokiame kontekste Adalbertas iškilo kaip drąsus ir uolus misionierius, kurio „gyvenimas ir mirtis padėjo pagrindus Europos tapatybei ir vienybei“, kaip minint jo kankinystės tūkstantmetį 1997 metais Gniezne galėjo konstatuoti šv. Jonas Paulius II.

Būti šviesa ir druska

„Kaip ir Gerasis Ganytojas, kuris pažįsta savo avis ir aukoja savo gyvybę dėl jų, taip pat ir šventasis Adalbertas artinosi prie kitų, netaupydamas jėgų, įveikdamas pažeminimą ir persekiojimus“.

Nepaisant prabėgusių amžių šis šventasis, kaip ir kiti šventieji, iliustruoja mums tai, ką reiškia būti, Evangelijos žodžiais, „šviesa pasaulyje“ ir „žemės druska“. Būti šviesa reiškia ne tiek kritinį vertinimą, ar ši epocha „apšviesta“, kiek pastangą būti atspindžiu tikrosios, kiekvieną žmogų apšviečiančios šviesos, kuria yra Dievas. Panašus yra ir druskos palyginimas. Ji apsaugo maistą nuo gedimo ir suteikia skonį, tačiau galima pažvelgti ir kaip ji veikia: ji nelieka maisto išorėje, bet suteikia jam skonį įsigerdama, ištirpdama jame. Krikščionys gali būti šviesa ir druska ne vengdami pasaulio, bet įsiliedami į jį, ypač nuosekliu ir įtikinamu krikščionišku liudijimu.

Adalbertas pripažįstamas šventuoju todėl, kad persiėmė tokia nuostata, nepasilaikė sau tikėjimo šviesos, neužsidarė steriliame gynybiniame elgesyje, tačiau veržėsi ja dalintis, galiausiai sumokėdamas kankinystės kainą. Tokio misionieriško veržlumo ir atvirumo, priminė dar kartą arkivyskupas Gallagher šv. Jono Pauliaus II homiliją 1997-aisiais metais, reikia ir mums: būti atviriems savo visuomenėms, priimti tai, kas jose gera ir teisėtą, o kai būtina, išgryninti Evangelijos šviesoje.    

Krikščioniškos šaknys

„Kaip šio kontinento piliečiai ir kaip Kristaus mokiniai, esame kviečiami branginti krikščionišką tapatybę, kurią mums liudija šventieji. Šioji mus kviečia atskleisti savo šaknis, mylėti jas ir branginti jų nesuabsoliutinant“. Nes krikščioniška tapatybė, paaiškina arkivyskupas Gallagher, visada yra „tapatybė santykyje“, kuri remiasi ne savimi pačia, o Dievu, kuri stiprėja einant link Jo kartu su artimu, koks bebūtų, koks mums duotas šiandien, einant artimo meilės žingsniu.

Galima priminti, kad šv. Adalbertas su nedidele palyda persikėlė per Vyslos upę į prūsų žemes ir jiems skelbė Kristų. 997 m. pavasarį šv. Jurgio minėjimo dieną jis buvo pagonių prūsų nužudytas. Manoma, kad jis užrūstinęs pagonių žynius, tą pačią dieną šventusius pavasario šventę. Šv. Adalberto – Vaitiekaus pėdomis, įkvėptas jo pavyzdžio,  skelbti Kristų baltams netrukus išvyko kitas garsus misionierius Brunonas – Bonifacas Kverfurtietis. Jis irgi mirė kankinio mirtimi 1009 m. Jo kankinystės aprašyme pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas. 2017 metais Gniezno vyskupija  šv. Adalberto relikviją padovanojo Kauno šv. Jurgio pranciškonų bažnyčiai.

2018 balandžio 27, 16:32