Popiežius: „Norime nusisukti nuo tuščio kapo ar atsiversti?“
Tada pradedame matyti dalykus iš kitos perspektyvos, leidžiamės link naujų tikslų. Taip gimsta viltis, kuri nenuvilia. Šventasis Raštas apie tai pasakoja įvairiais būdais. Neretai ir mums tikėjime padėjo susitikimai su žmonėmis, kurie sugebėjo pakeisti savo gyvenimą ir įžengti į Dievo svajones. Juk nors pasaulyje tiek daug blogio, galime matyti, kas ne toks: jų didumas, neretai sutampantis su mažumu, mus patraukia.
Pasak popiežiaus, Evangelijoje šiuo požiūriu išsiskiria Marija Magdalietė, kurią Jėzus gailestingai išgydė (žr. Lk 8, 2). Gailestingumas keičia širdį, gailestingumas sugrąžino Mariją Magdalietę į Dievo svajonę ir suteikė jai naują kelionės kryptį.
Evangelisto Jono pasakojime apie Marijos Magdalietės susitikimą su prisikėlusiu Jėzumi (Jn 20, 14–16) keletą kartų pakartojamas žodis „atsigręžė“, „atsisuko“.
Marija žvelgia į kapą, o tada atsisuka ir pamato Prisikėlusįjį, kuris stovi gyvenimo, o ne mirties pusėje, panašus į kitus žmones, kuriuos susitinkame. Tada Marija išgirsta, kaip jis ištaria jos vardą ir, kaip sako Evangelija, atsigręžia. Štai kaip auga jos viltis: ji vis dar mato kapą, bet jau nebe taip, kaip anksčiau. Ji jau gali nusišluostyti ašaras, nes išgirdo savo vardą ir žino, kad tik Mokytojas taip jį ištaria. Nors atrodo, kad senasis pasaulis dar čia, jo jau nebėra. Kai jaučiame, kad Šventoji Dvasia veikia mūsų širdyje ir girdime, kaip Viešpats kviečia mus vardu, atpažįstame jo balsą.
„Brangūs broliai ir seserys, iš Marijos Magdalietės, kurią tradicija vadina „apaštalų apaštale“, mokykimės vilties. Į naująjį pasaulį įžengiama atsiverčiant ne vieną kartą. Mūsų kelionė yra nuolatinis kvietimas keisti perspektyvą. Prisikėlusysis žingsnis po žingsnio veda mus į savo pasaulį, su sąlyga, kad nepretenduojame visko žinoti“, – kalbėjo Pranciškus.
„Paklauskime savęs šiandien: ar sugebu atsigręžti ir pažvelgti į dalykus kitaip, kitu žvilgsniu? Ar trokštu atsiversti?“, – paragino jis ir perspėjo, kad viena iš kliūčių atpažinti Prisikėlusį Jėzų yra pernelyg pasipūtęs, išdidus vien savimi pasitikintis „aš“. Ir tada, kai verkiame ir nusiviliame, nesugebame atsisukti ir pamatyti Jėzaus, stovinčio už mūsų pečių.
„Užuot žvelgę į praeities tamsą, į kapo tuštumą, iš Marijos Magdalietės mokykimės atsigręžti į gyvenimą. Ten mūsų laukia Mokytojas. Ten ištariamas mūsų vardas. Nes tikrajame gyvenime visada ir visur mums yra vietos. Ten yra vietos tau, man, kiekvienam iš mūsų. Niekas negali jos užimti, nes ji visada buvo skirta mums“, – sakė popiežius, pasak kurio, kiekvienas gali ištarti: „Aš turiu savo vietą, aš esu misija“.
Pagalvokime, dar kartą kvietė jis, kokia mūsų vieta? Kokią misiją Viešpats mums duoda? Tegul šie klausimai padeda mums įgyti drąsią nuostatą gyvenime. (RK / Vatican News)