Pauliaus VI išrinkimo popiežiumi 60-osios metinės
Pagrindinis jo pontifikato rūpestis ir uždavinys buvo vadovauti ir užbaigti popiežiaus Jono XXIII sušauktą ir pradėtą Vatikano antrąjį susirinkimą. Paulius VI, nepaisant priekaištų tiek iš konservatyvių, tiek iš progresyvių bažnytinių sluoksnių, dėjo ypatingas pastangas, kad didžiausios bet kada istorijoje Bažnyčios asamblėjos nutarimai virstų tikrove Bažnyčios gyvenime.
Prieš išrinkimą Romos vyskupu G.B. Montini beveik dešimtmetį vadovavo didžiausiai Italijoje Milano arkivyskupijai. Jis ėmė ryškėti kaip labiausiai tikėtinas įpėdinis, užimsiantis vietą Romos vyskupo soste po popiežiaus Jono XXII, kuris jį asmeniškai pažinojo nuo trečiojo dešimtmečio, o 1958 m. tapęs popiežiumi, jį tuoj pat paskyrė kardinolu. G.B. Montini – Paulių VI – galima laikyti tradicijos, pagal kurią, kas įžengia į konklavą kaip popiežius, iš jos išeina kardinolu, išimtimi.
Iš tiesų, kaip manyta, 1963 m. birželio 21 d., popiežiumi buvo išrinktas kardinolas G.B. Monti, buvęs ilgametis Vatikano valstybės sekretoriato darbuotojas ir vadovas valstybės prosekretoriaus pareigose ir Milano Bažnyčios galva. Jis pasivadino tautų apaštalo šv. Pauliaus vardu po daugiau kaip 350 m. nuo paskutinio šį vardą turėjusio popiežiaus – Pauliaus V.
G.B. Montini buvo paskutinis tiara, pagal šimtametę tradiciją, karūnuotas Romos vyskupas. Karūnavimo tiara, kurios jis vėliau atsisakė, nuodydamas ją parduoti ir sušelpti vargstančiuosius, iškilmės įvyko devintą dieną po išrinkimo, birželio 30-ąją. Karūnavimo iškilmių, kuriomis viešai pradedamas pontifikatas, išvakarėse Paulius VI vadovavo Romos globėjų šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišioms Romoje ir ta proga savo pirmojoje homilijoje stebėjosi permaina, visai pakeitusią jo gyvenimą.
„Įvyko atsimainymas“, – sakė anuomet naujas popiežius Paulius VI:
„Viešpats panorėjo uždėti didžiulę naštą ant mano varganų pečių, galbūt todėl, kad jie patys silpniausi, o tai reiškia –patys tinkamiausi įrodyti, kad jis nori kažko ne iš manęs, o pats trokšta man kažką duoti, kuo labiau dalyvauti ir kuo dosniau pagelbėti man, veikdamas per patį silpniausią įrankį, kad šitaip paliudytų savo galią, savo laisvę ir savo valią.“
„Teišsiplečia meilės ribos“ – Dilatentur spatia caritatis, – tęsė Paulius VI, cituodamas šv. Augustiną. Jis pridūrė: „šią dieną meilės horizontai man išsiplėtė taip plačiai, kad šiuos Bažnyčios tėvo žodžius galima priimti kaip priesaką ir programą, plėstiną į visą pasaulį, kad taptų visuotinė“, – patikino Paulius VI per 1963 metų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišias Šv. Ambraziejaus ir Karolio bažnyčioje.
Pauliaus VI pontifikatas baigėsi jo mirtimi 1978 m. Viešpaties Atsimainymo šventės dieną, rugpjūčio 6–ąją. Paskutinį pontifikato pamokslą jis pasakė Šv. Petro bazilikoje, tos pačios iškilmės dieną – birželio 29–ąją, lygiai po penkiolikos metų.
Jame paatviravęs apie priartėjusį gyvenimo saulėlydį, akivaizdžiai ligos naštos paženklintas aštuoniasdešimtmetis popiežius homilijoje apžvelgė ir įvertino visą savo magisteriumą, išskirdamas dvi pamatines temas: saugoti tikėjimą ir ginti tiesą apie žmogaus gyvybę: tikėjimą, kurį, kaip bendrą turtą, Kristaus pavedimu saugo Petras ir jo įpėdiniai – Uolos vikarai (šv. Bonaventūra) – ir vienybėje su juo esanti Apaštalų kolegija – vyskupai. Paulius VI tėviškai perspėjo nenukrypti nuo tikėjimo tiesų, nenueiti asmeniniais doktrininiais keliais ir kitų nesuklaidinti. Be to, Paulius VI labai stengėsi, kad pagal Vatikano antrojo susirinkimo mokymą būtų užtikrinta pagarba žmogaus gyvybei ir ji būtų apsaugota visose jos stadijose. Jis įsakmiai patikino, kad „gyvybės gynimas yra neatskiriamas nuo tarnystės tiesai ir tiesos gynimo“. „Mes tai pavertėme savo pontifikato programa“, – 1978 m. pažymėjo šv. Paulius VI. Jis, be to, pasakė:
„Pavojų gyvybės klausimais, kaip ir skausmingų bažnytinio ir socialinio pobūdžio pabėgimų iš Bažnyčios akivaizdoje mes, kaip Petras, jaučiamės verčiami eiti pas Viešpatį – mūsų vienintelį išganymą – ir jam šaukti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius! (Jn 6, 68). Tik jis Tiesa, tik jis mūsų jėga, tik jis mūsų išganymas. Jo guodžiami tęsime kartu mūsų kelionę“. (SAK / Vatican News)
