Paieška

Popiežius Astyje aukojo Kristaus, Visatos valdovo, iškilmės Mišias

Visi manome žinantys, kas negerai visuomenėje, pasaulyje ir Bažnyčioje, tačiau ar darome ką nors, kad būtų geriau? Esame abejingi stebėtojai ar įsipareigojame kažką daryti? Ištiesiame rankas taip, kaip darė ant kryžiaus prikaltas mūsų Dievas, ar tik stebime susidėję rankas į kišenes?

Popiežius, sakydamas sekmadienio Mišių, kurias aukojo Asčio katedroje, šiaurės Italijoje, homiliją kėlė šiuos ir kitus klausimus kviesdamas krikščionis būti apsisprendusiems pagal Kristaus, Visatos Valdovo, kuris nepanašus į šio pasaulio valdovus, pavyzdį – jis ne sėdi patogiame valdovo soste, o yra prikaltas prie kryžiaus, jo sostą – kryžių – puošia tik vinys ir erškėčiai, jis kupinas meilės, nors viskas iš jo atimta, nuo šio sosto jis daugiau nesikreipia į minią pamokančiu žodžiu ir nebekelia pamokančios rankos. Tačiau jis ant kryžiaus daro daug daugiau: jis nieko nekaltina, bet apglėbia visus.

Tik tuomet, kai esame jo glėbyje, galime suvokti, kad Dievas nuėjo taip toli – iki kryžiaus mirties – kad apkabintų visa, kas priklauso mums: mūsų mirtį ir skausmą, mūsų neturtą ir trapumą. Jis apsinuogino, kad daugiau niekas nesijaustų, kad jų orumas pažemintas, leido jį iškelti ant kryžiaus, kad kiekviename istorijos nukryžiuotajame būtų jisai – Dievas.

Toks yra mūsų valdovas – Visatos valdovas. Šiandien jį švenčiame. Tačiau galime savęs paklausti, ar jis tikrai yra mano valdovas, kaip švęsti visko, kas yra, valdovą, jei jis nėra mano gyvenimo valdovas? Priešais Jėzų esame stebėtojai ar įsipareigojame kažką daryti?

Sekmadienio Evangelijos skaitinys pasakoja apie Jėzus nukryžiavimą ir šalia buvusius žmones, kurie stovėjo ir žiūrėjo, ir tyčiodamiesi kalbėjo: „tegul pats išsigelbsti“. Toks nusistatymas užkrečia, sukelia abejingumo bangą, pavirsta blogiu, gali paveikti ir mūsų tikėjimą – jis nusilps, jei liks teoriškas ir netaps konkretus, įpareigojantis daryti, veikti pirmuoju asmeniu. Rizikuojame tapti paviršutiniškais krikščionimis, kurie sako, kad tiki į Dievą ir trokšta taikos, tačiau nesimeldžia ir nesirūpina artimu.

Yra ir gėrio banga. Daugelis nukryžiavimo sceną stebinčių žmonių šaiposi iš Kristaus, tačiau šalia nukryžiuotojo vadinamasis Gerasis nusikaltėlis kreipiasi į jį, pašaukia jį vardu – Jėzau, išpažįsta savo nusikaltimus ir tampa pirmuoju šventuoju! Evangelija ir mus kviečia jo pavyzdžiu įveikti blogį, nebebūti tik stebėtojais. Pirmas žingsnis yra  pasitikėti Dievu: galime į jį kreiptis vardu, kaip gerasis nusidėjėlis. O pasitikėdami Dievu išmoksime užtarimo – galėsime pristatyti Dievui tai, ką matome: pasaulio kentėjimus, sutiktus žmones. Mes nesame pasaulyje tik tam, kad patys išsigelbėtume, bet kad ir savo seseris ir brolius atvestume pas mūsų valdovą, kad Dievas apglėbtų visus. Tačiau ar meldžiamės, ar užtariame? Turime rinktis: būti stebinčiaisiais ar darančiaisiais?

Ant kryžiaus apnuogintas Jėzus pašalina visa, kas dengia Dievą nuo mūsų ir sugriauna klaidingą jo karalystės sampratą. Pažvelkime į Kryžių, kad atrastume drąsos pažvelgti į save pačius, kad gebėtume nueiti pasitikėjimo ir užtarimo keliu, kad,  tapę tarnais, galėtume karaliauti kartu su juo. (SAK / Vatican News)

2022 lapkričio 20, 13:40