Paieška

Šv. Petro ir Pauliaus iškilmės Mišios Šv. Petro bazilikoje Šv. Petro ir Pauliaus iškilmės Mišios Šv. Petro bazilikoje 

Pranciškus. Greitai kelkimės, kaip Petras, kovokime gerą kovą, kaip Paulius

„Šiandien Bažnyčios liturgijoje atgyja dviejų didžiųjų apaštalų – Petro ir Pauliaus – liudijimas“, – Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišių homilijoje Šv. Petro bazilikoje sakė popiežius Pranciškus. Šios iškilmės metu buvo pašventinti palijai naujiems arkivyskupams. Šios liturginės juostos simbolizuoja jų ir Petro įpėdinio vienybę. Pet iškilmės Mišias giedojo ir Švč. Trejybės choras iš Gruzijos, jose dalyvavo ekumeninė ortodoksų Konstantinopolio patriarchato delegacija.

Pranciškus atkreipė Mišių dalyvių ir klausytojų dėmesį į keletą Evangelijos žodžių, girdėtų skaitiniuose. Vienas jų – tai angelo kvietimas įkalintam Petrui: „Kelkis greičiau!“ (Apd 12, 7) ir Pauliaus žodžiai, kuriais jis apžvelgia savo paties gyvenimą, – „Iškovojau gerą kovą“ (2 Tim 4, 7). Ką šie žodžiai gali pasakyti mūsų bendruomenei tuo metu, kai vyksta sinodinis procesas?

Susiduriame su dideliu vidiniu pasipriešinimu, kuris mums neleidžia judėti pirmyn, pažymėjo popiežius. Kartais mus, kaip Bažnyčią, užvaldo tinginystė ir mieliau liekame sėdėti bei kontempliuoti tuos kelius saugius turimus dalykus, užuot pakilę ir žvelgę į naujus horizontus, leidęsi į atvirą jūrą. Dažnai liekame įkalinti įpročių kalėjime, bijome pokyčių. Tada nuslystame į dvasinį vidutiniškumą, prarandame gyvybingumą, kūrybingumą, tampame drungni ir inertiški. Didysis naujumo ir gyvybės srautas – Evangelija – virsta, citavo popiežius teologą H. de Lubacą, formalia, dekoratyvia, klerikaline, nuobodžia ir kieta krikščionybe. 

Pasak popiežiaus, dabartinis sinodinis kelias kviečia mus tapti Bažnyčia, kuri atsistoja, atsikelia, neužsidaro savyje, geba žvelgti toliau, išeiti iš savo kalėjimų ir sutikti pasaulį, drąsiai atverti jam duris. Bažnyčia be grandinių ir sienų, kurioje kiekvienas gali jaustis laukiamas ir lydimas, kurioje puoselėjamas klausymosi, dialogo ir įtraukimo menas, vadovaujant Šventajai Dvasiai. Laisva ir nuolanki Bažnyčia, kuri greitai keliasi, neatidėlioja, neužsisklendžia sakraliuose aptvaruose, bet leidžiasi gaivinama Evangelijos skelbimo aistros ir troškimo pasiekti ir priimti, kaip rašoma palyginime apie dangaus karalystės puotą, kiekvieną: aklus, kurčius, luošus, ligonius, teisiuosius, nusidėjėlius – visus!

Apžvelgdamas visą savo gyvenimą Paulius sako: „Iškovojau gerą kovą“. Jis užsimena apie daugybę nelengvų situacijų, išgyvenimų, kančių, persekiojimų, patirtų skelbiant Jėzaus Evangeliją visomis jėgomis. Gyvenimo pabaigoje jis mato, kad kova tęsiasi. Daug kas nenori priimti Jėzaus, nes seka paskui kitus mokytojus, siekia savo interesų, nori eiti, kur patogiau ar lengviau. Baigęs savo lenktynes Paulius prašo Timotiejų ir kitų bendruomenės brolių tęsti pradėtą darbą.  

Tai ir mums skirtas gyvenimo žodis, žadinantis supratimą, kad Bažnyčioje kiekvienas yra pakviestas būti mokiniu, liudytoju, įnešti savo indėlį.

„Ką galiu padaryti dėl Bažnyčios? Nesiskųsti dėl jos, bet įsipareigoti dėl Bažnyčios. Dalyvauti aistringai ir nuolankiai: aistringai, nes negalime likti pasyvūs žiūrovai. Nuolankiai, nes įsitraukti į bendruomenės veiklą niekada nereiškia užimti centrinę vietą, jaustis geresniems ir trukdyti prisiartinti kitiems. Sinodinė Bažnyčia reiškia tai: visi dalyvauja, niekas nėra aukščiau kitų ir neužima kitų vietas. Nėra pirmos ir antros klasės krikščionių, kviečiami visi“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. 

Esame kviečiami tęsti gerąją kovą, apie kurią kalba Paulius, nes Evangelija nėra neutrali ir turime vengti ją tokią padaryti. Evangelija įžiebia Dievo karalystės ugnį ten, kur vyrauja žmogiški galios, blogio, prievartos, korupcijos, neteisingumo ir atskirties mechanizmai. Ji nesileidžia į kompromisus su jais. Nuo tada, priminė popiežius vieną kardinolo M. Martinio homiliją, kai Kristaus prisikėlimas tapo istorijos lūžiu, prasidėjo didelis mūšis tarp mirties ir gyvenimo, nevilties ir vilties, pasidavimo blogiausiam ir kovos už geriausia, kuris nesiliaus, kol neapykantos ir griovimo jėgos nebus nugalėtos.   

Kitas klausimas: ką mes, kaip Bažnyčia, galime padaryti, kad pasaulis, kuriame gyvename, taptų žmogiškesnis, teisingesnis, palankesnis, atviresnis Dievui ir žmonių brolybei? Tikrai neturime užsidaryti savo bažnytiniuose rateliuose ir nevaisingose diskusijose, pabrėžė popiežius ir perspėjo dvasininkus ir pasauliečius vengti nukrypimo į klerikalizmą. Vietoj to reikia būti raugu pasaulio tešloje: rūpintis žmonių, kūrinijos apsauga, šeimų problemomis, apleistais, vienišais ir senais žmonėmis, atstumtaisiais. Kitaip tariant, skleisti rūpesčio, švelnumo ir atjautos kultūrą, kovoti su kiekviena degradavimo forma, kad visur spindėtų Evangelijos džiaugsmas. Tai mūsų geroji kova, kurią kovojant reikia žvelgti į priekį, o ne atgal. (RK / Vatican News)

2022 birželio 29, 14:45