Popiežiaus baigiamasis žodis knygai, pasakojančiai ugdančias istorijas
2020 m. pradžioje, dar prieš pandemiją, paskelbtoje žinioje tų metų Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos proga popiežius Pranciškus rašė apie gerų, ugdančių istorijų svarbą – tokių istorijų, kurios ne niokotų ir žlugdytų, bet padėtų atrasti šaknis, teiktų jėgų drauge eiti pirmyn. Popiežiaus raginimas tapo labai aktualus prasidėjus pandemijai. Vatikano dienraštis „L’Osservatore Romano” pradėjo kas pora savaičių skelbti trumpas ugdančias istorijas, kuriomis buvo atsiliepiama tiek į popiežiaus raginimą, tiek, visų pirma, į pandemijos sukeltą nežinią ir skausmą. Dabar tos 44 istorijos, kurių autoriai yra žurnalistai, publicistai, rašytojai, teologai, sudėtos į vieną tomą ir publikuojamus su popiežiaus Pranciškaus parašytu baigiamuoju žodžiu.
Pranciškus, kaip jam įprasta, savo tekste atkreipia dėmesį į tris aspektus – pirmiausia į tai, kad visos šios istorijos iš tiesų yra tarsi nuaustos. Subtilus audimas – tai visų šių istorijų pasakojimo stilius. Antrasis bruožas – paslaptis. Ji gali būti aiškinama ir kaip riba, ties kuria sustoja žmogaus pažinimo galimybės, ir kaip poetinio įkvėpimo šaltinis. Paslapties pajauta atveria žmogų tam, kas yra transcendetiška, kas turi dvasinį, religinį matmenį, kas skatina kaitą žmogaus viduje. O tai, pasak Pranciškaus, savaime veda prie trečiojo šioms istorijoms būdingo aspekto – atjautos, kuri, kartu su artumu ir jautrumu, yra paties Dievo veikimo stiliaus bruožas. Atjauta yra galinga jėga, kurios negalima apriboti vien vidiniu, intymiu aspektu, nes ji taip pat turi aiškų viešąjį, socialinį matmenį, yra permainų skatintoja. Popiežius primena Kristaus palyginimą apie gerąjį samarietį. Atjauta perkeitė abiejų palyginimo veikėjų gyvenimus; atjauta turi galią perkeisti kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės gyvenimą. (jm / Vatican News)
