Popiežius sekmadienio vidudienį: kai tikėjimas gyvas, tuomet ir malda karšta
Bartimiejus neteko regėjimo, bet ne balso! Iš tiesų, išgirdęs, kad Jėzus tuoj praeis pro šalį, jis ėmė šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47). Mokinius ir minią erzino jo šauksmai ir jie mėgino jį nutildyti. Bet jis dar garsiau šaukė. Jėzus išgirdo ir tuoj pat sustojo. Dievas visada įsiklauso į vargšų šauksmą, ir Bartimiejaus balsas jo nė kiek nesutrikdė. Priešingai, Jėzus matė, kad šis žmogus yra kupinas tikėjimo. Tikėjimo, kuris nebijo primygtinai reikalauti, belstis į Dievo širdį, nepaisant nesupratimo ir priekaištų. Čia ir slypi stebuklo šaknys. Dėl to Jėzus jam tarė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Mk 10, 52).
Bartimiejaus tikėjimas atsiskleidžia jo maldoje, sakė Pranciškus. Tai nėra nedrąsi ir įprasta malda. Pirmiausia jis vadina Jėzų Dovydo Sūnumi, t. y. išpažįsta jį esant Mesiju, Karaliumi, kuris turi ateiti į pasaulį. Tik po to jis su pasitikėjimu kreipiasi į jį vardu: „Jėzau“. Bartimiejus nebijo. Jis atskleidžia visą savo dramą ir maldauja Dievą pasigailėjimo. Jis neprašo kelių smulkių monetų, kaip tai daro su praeiviais. Jis kreipiasi į tą, kuris viską gali, ir dėl to prašo visko, prašo pasigailėti jo viso, tokio, koks jis yra. Jis maldauja Jėzų gailestingumo savo asmeniui, savo gyvenimui.
„Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“. „Šiandien šią maldą paverskime savo malda“, – sakė popiežius ir paprašė, kad kiekvienas sau užduotume keletą klausimų: kaip mes meldžiamės? Ar mūsų malda drąsi? Ar meldžiamės atkakliai, kaip Bartimiejus? Ar sugebame sustabdyti pro mus praeinantį Viešpatį? O gal tik kartkartėmis, kai atsimename, pasitenkiname formaliu pasisveikinimu? Ko mes meldžiame? Ar atveriame Viešpačiui savo širdį? Ar atnešame jam savo gyvenimo istorijas ir sutiktus veidus? O gal mūsų malda yra bekraujė, paviršutiniška, sudaryta iš ritualų be meilės ir be širdies?
Popiežius paminėjo savo akimis matytą karštos maldos pavyzdį: papasakojo apie tėvą, kuris, sužinojęs, kad jo dukrai diagnozuota nepagydoma ūmi liga, visą naktį praleido melsdamasis prie Marijos šventovės durų ir sulaukė stebuklo – jo dukra pagijo. „Kai tikėjimas gyvas, tuomet ir malda yra karšta: neprašo smulkmenų, nesiriboja tik vienos akimirkos poreikiais. Jėzaus, kuris gali viską, reikia prašyti visko. Nepamirškite to. Jėzus viską gali, dėl to galime prašyti visko. Jis nekantriai laukia, kada galės išlieti savo malonę ir džiaugsmą į mūsų širdis. Tik, deja, mes dažnai laikomės atokiai, galbūt dėl drovumo, tingumo ar netikėjimo.“
„Tegul Bartimiejaus pavyzdys mus moko konkretaus, atkaklaus ir drąsaus tikėjimo“, – sakė popiežius ir baigdamas kalbą prieš sekmadienio vidudienio maldą prašė Dievo Motiną Mariją, kad ji, besimeldžianti Mergelė, mokytų mus visa širdimi kreiptis į Dievą, tikint, kad jis atidžiai išklauso kiekvieną maldą. (JM / Vatican News)
