Paieška

Vatican News

Popiežiaus katechezė: tik meilė gali pakeisti žmogaus širdį

Krikščionybės pamatas ir širdis yra Jėzus ir jo Velykinis slėpinys, sakė popiežius Pranciškus trečiadienio rytą, per susitikimą su maldininkais, atvykusiais į bendrąją audienciją, tęsdamas katechezę apie šv. Pauliaus Laišką galatams.

Šventais Paulius skelbia Jėzų ir jo Velykų slėpinį. Galatams, linkusiems savo religingumą grįsti įsakymų ir tradicijų laikymusi, jis primena, kad išganymo ir mūsų tikėjimo pamatas yra Viešpaties mirtis ir prisikėlimas. Pasak Pranciškaus, tai, apie ką Paulius rašė galatams, aktualu ir mūsų dienomis, nes ir šiandien netrūksta žmonių, kurie savo religingumą labiau grindžia ritualais ir įsakymų laikymusi, negu meile Dievui. Štai kodėl Paulius prašo galatų grįžti prie to, kas svarbiausia, – prie Dievo, kuris teikia mums gyvybę per nukryžiuotą Kristų. Paulius tai liudija pirmuoju asmeniu: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 19–20), o laiško pabaigoje jis teigia: „Niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi“ (Gal 6, 14).

„Jei jaučiame, kad prarandame savo dvasinio gyvenimo giją, jei mus kamuoja daugybė problemų ir minčių, pasinaudokime Pauliaus patarimu“, – siūlo Pranciškus, – „atsistokime prieš nukryžiuotą Kristų, nuo jo pradėkime viską iš naujo. Paimkime Nukryžiuotąjį į rankas, laikykime jį prie širdies. Arba sustokime prieš Eucharistiją – Jėzų, kuris yra už mus laužoma duona, nukryžiuotas Prisikėlusysis, Dievo jėga, kuri pripildo savo meilės mūsų širdis.“

Toliau katechezėje popiežius pasiūlė žengti dar vieną žingsnį: pasvarstyti, kas atsitinka, kai maldoje susitinkame su nukryžiuotu Jėzumi? Tą akimirką, sakė Pranciškus, Jėzus mums dovanoja savo Dvasią, apdovanoja mus savuoju gyvenimu. Dvasia, kylanti iš Jėzaus Velykų slėpinio, yra dvasinio gyvenimo pradas, kuris keičia mūsų širdį. Svarbiausi ne mūsų darbai, bet Šventosios Dvasios veikimas mumyse!

Tęsdamas šią mintį, Paulius save laiške galatams kalba apie dvasinę kovą. Jis rašo apie du frontus: vienoje pusėje – kūno darbai, kitoje – Dvasios vaisiai. Kas yra kūno darbai? Tai žmogaus poelgiai, priešingi Dievo Dvasiai. Apaštalas vadina juos kūno darbais ne todėl, kad mūsų žmogiškajame kūne yra kas nors blogo. Priešingai – jis labai pabrėžia nukryžiuoto Kristaus žmogiškojo kūno tikrumą. Paulius kūno darbais vadina tai, ką žmogus daro apsiribodamas vien savo žemiška dimensija, užsidaręs savyje, gyvendamas horizontalų gyvenimą, vadovaudamasis žemiškais instinktais ir uždarydamas duris Dvasiai. Tai, kas kūniška, sensta ir praeina, pūva, o Dvasia teikia gyvybę. Tarp tokių kūno darbų Paulius mini savanaudišką naudojimąsi seksualumu, stabmeldišką burtininkavimą bei visa tai, kas kenkia tarpasmeniniams santykiams, – nesantaiką, pavyduliavimą, piktumą, vaidus, nesutarimus, susiskaldymus (plg. Gal 5, 19–21).

Dvasios vaisiai kitokie – tai „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22). Taip pašaukti gyventi krikščionys, kurie „apsivilko Kristumi“ (Gal 3, 27). Popiežius pasiūlė labai paprastas dvasines pratybas: perskaityti šį šv. Pauliaus minimų Dvasios vaisių sąrašą ir pažvelgti į savo elgesį, patikrinti, ar mes gyvename pagal Šventąją Dvasią, pamąstyti, ar mūsų gyvenimas duoda šiuos vaisius – meilę, džiaugsmą, ramybę, didžiadvasiškumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą?

Šis apaštalo mokymas taip pat yra didelis iššūkis mūsų bendruomenėms, pridūrė popiežius. Kartais tiems, kurie kreipiasi į Bažnyčią, susidaro įspūdis, kad jie susiduria ne su Bažnyčia, o su įsakymų ir nurodymų painiava. „Iš tikrųjų tikėjimo į Jėzų Kristų grožio neįmanoma suvokti apsiribojant tik įsakymais ir moralinėmis vizijomis, kurios, smulkmeniškai išplėtotos, gali priversti pamiršti pirminį meilės, stiprinamos ramybę dovanojančia malda ir džiaugsmingu liudijimu, vaisingumą. Negalima leisti, kad ir sakramentuose išreikštą Dvasios gyvenimą slopintų biurokratija, užkertanti kelią Dvasios, širdžių atsivertimo skatintojos, malonei.“

„Kiek kartų mes patys – kunigai ar vyskupai – taip subiurokratiname sakramentų teikimą, žmonių priėmimą, kad žmonės sako: „Man tai nepriimtina“ ir nueina“, – pridūrė Pranciškus. „Kiek kartų žmonės nemato mumyse gaivinančios ir atnaujinančios Dvasios jėgos. Todėl mums tenka didžiulė atsakomybė skelbti nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų, gaivinamiems meilės Dvasios dvelksmo. Nes tik meilė turi galią patraukti ir pakeisti žmogaus širdį.“ (JM / Vatican News)

2021 spalio 27, 11:00

Paskutinės audiencijos

Skaityk viską >