Trečiadienio katechezė. Kontempliacijos malda
„Viešpatie, mūsų Dieve, koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje! Savo didingumu apklojai dangaus aukštybes. (...) Kai pasižiūriu į tavo dangų, – tavo pirštų darbą, – į mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu pritvirtinai, – kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi? Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save ir apvainikavai jį garbe ir didybe“, – byloja 8-oji psalmė, kurios ištraukos buvo perskaitytos audiencijos pradžioje.
„Kontempliatyvus žmogiškos būtybės matmuo, kuris dar nėra kontempliatyvi malda, yra tarsi gyvenimo druska: teikia skonį, pagardina mūsų dienas. Galima kontempliuoti stebint ryte kylančią saulę, pavasarį žaliais lapeliais pasidengiančius medžius. Galima kontempliuoti klausant muzikos arba paukščių giesmių, skaitant knygą, apžiūrint meno kūrinį ar tokį šedevrą, kaip žmogaus veidas“, – sakė popiežius Pranciškus, priminęs ir prieš keletą metų mirusį Milano arkivyskupą Carlo Maria Martini, kuris savo pirmąjį sielovadinį laišką skyrė kontempliacijai. Gyvenant dideliame ir triukšmingame mieste, kur viskas yra dirbtina, funkcionalu, galima prarasti gebėjimą kontempliuoti. Kontempliuoti visų pirma reiškia buvimo būdą, o ne kažko darymą.
Buvimas kontempliatyviu priklauso ne nuo akių, bet nuo širdies. Štai čia įsiterpia ir malda, kaip tikėjimo ir meilės veiksmas, kaip mūsų santykio su Dievu kvėpavimas.
Malda nutyrina širdį ir tuo pat metu žvilgsnį padaro skaidresnį, galintį pamatyti tikrovę iš kitos perspektyvos. Katekizme ši širdies transformacija aprašoma cituojant garsųjį šv. Arso klebono liudijimą:
„Kontempliacija yra į Jėzų nukreiptas tikėjimo žvilgsnis. „Aš žiūriu į Jį, o Jis žiūri į mane“, – pasakė prieš tabernakulį besimeldžiantis vienas Arso kaimietis šventojo klebono laikais. (...) Jo šviesa apšviečia mūsų širdies akis ir moko viską matyti Jo tiesos ir užuojautos visiems žmonėms šviesoje“ (žr. KBK, 2715).
Viskas gimsta čia: širdyje, kuri jaučiasi regima su meile. „Aš žiūriu į Jį, o Jis žiūri į mane“. Tokia yra meilės kontempliacija, susijusi su gilia vidine malda: jau nebereikia daug žodžių. Pakanka žvilgsnio, pakanka įsitikinimo, jog mūsų gyvenimą supa didelė ir ištikima meilė, nuo kurios niekas ir niekada mūsų negalės atskirti.
Jėzus buvo tokio žvilgsnio mokytojas. Jo gyvenime niekada netrūko tylos ir susikaupimo momentų, tos meilės bendrystės, kuri leidžia gyvenimui atsilaikyti prieš neišvengiamus išbandymus ir išsaugoti grožį nepaliestą. Jo paslaptis buvo ryšys su dangiškuoju Tėvu.
Pagalvokime apie Atsimainymą. Pasak Evangelijų, tai įvyko kritiniu Jėzaus misijos metu, kai jis vis labiau buvo kritikuojamas ir atstumiamas. Daug nesupratimo buvo ir tarp jo mokinių, kai kurie atsitraukė, o vienas iš Dvylikos pradėjo galvoti apie išdavystę. Jėzus pradėjo atvirai kalbėti apie Jeruzalėje jo laukiančias kančias ir mirtį. Taip besiklostant įvykiams Jėzus užlipo į kalną su Petru, Jokūbu ir Jonu.
„Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje“, – pasakoja evangelistas Morkus. Tai Tėvo meilės šviesa, pripildžiusi Sūnaus širdį ir permainiusi visą Asmenį.
Kai kurie dvasingumo mokytojai kadaise suvokė kontempliaciją kaip veiksmo priešpriešą ir aukštino pašaukimą atsidėti vien maldai kaip atsitraukimą nuo pasaulio ir jo problemų. Iš tiesų Evangelijoje ir Jėzaus mokyme nėra priešpriešos tarp kontempliacijos ir veiksmo. Ji galbūt kilo iš neoplatonizmo srovės įtakos. Tačiau šis dualizmas nėra krikščioniškos žinios dalis, pabrėžė popiežius Pranciškus.
„Evangelija perduoda kvietimą sekti paskui Jėzų meilės keliu. Tai visko viršūnė ir centras. Šia prasme kontempliacija ir artimo meilė yra sinonimai, jie kalba apie tą patį. Šv. Kryžiaus Jonas tvirtino, jog mažas grynos meilės veiksmas Bažnyčiai naudingesnis už visus kitus darbus kartu paėmus. Tai, kas gimsta iš maldos, o ne iš išpuikusio aš, kas ištyrinta nuolankumo – nesavanaudiškas ir tylus meilės veiksmas – yra didžiausias stebuklas, kurį krikščionis gali padaryti“, – sakė popiežius Pranciškus. – „Toks yra kontempliatyvios maldos kelias: Aš žiūriu į Jį, o Jis žiūri į mane. Šis meilės veiksmas, tylus dialogas Bažnyčiai davė labai daug gera.“ (RK / Vatican News)
