Paieška

Popiežius Pranciškus Popiežius Pranciškus 

Sekmadienio vidudienio malda. Kodėl mokiniai neliūdi?

Gegužės 16 dienos vidudienio maldoje Italijoje ir kitose šalyse yra švenčiama Kristaus žengimo į dangų iškilmė. Morkaus Evangelija užbaigiama pasakojimu apie paskutinį Prisikėlusiojo ir mokinių susitikimą, po kurio jis buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Tėvo dešinėje. Paprastai atsisveikinimo scenos yra liūdnos ir pasiliekantiems sukelia pasimetimo, apleidimo jausmą. Bet su Jėzaus mokiniais buvo kitaip. Nepaisant Viešpaties iškeliavimo, jie nėra nuliūdę, bet, priešingai, džiugūs ir pasirengę misijai pasauliui.

„Kodėl mokiniai nėra liūdni? Kodėl ir mes turėtume džiaugtis, matydami Jėzų, kuris žengia į dangų?“ – per sekmadienio vidudienio maldos susitikimą klausė popiežius Pranciškus, kreipdamasis į miesto gyventojus ir piligrimus Šv. Petro aikštėje.

Žengimas į dangų užbaigia Jėzaus misiją tarp mūsų. Jei dėl mūsų Jėzus nužengė iš dangaus, tai dėl mūsų į ten ir pakyla. Nužengęs į mūsų žmogiškumą ir jį atgaivinęs, vėliau žengia į dangų su mūsų kūnu. Jis yra pirmas žmogus, įžengęs į dangų, nes Jėzus yra žmogus, tikras žmogus, jis yra ir Dievas, tikras Dievas. Mūsų žmogiškas kūnas yra danguje – tai džiaugsmo priežastis! Dievo dešinėje pirmą kartą sėdi žmogaus kūnas, Jėzaus kūnas: šiame slėpinyje kiekvienas iš mūsų kontempliuoja savąją ateitį ir paskirtį. Ne, tai nėra apleidimas – Jėzus visiems laikams lieka su savo mokiniais, lieka su mumis.

Jis pasilieka maldoje: kaip žmogus meldžia Tėvą ir kaip Dievas –  žmogus ir Dievas – Tėvui parodo savo žaizdas, kurios mus atgaivino. Jėzaus malda ten, danguje, vyksta su mūsų žmogaus kūnu; jis yra vienas iš mūsų, Dievas-žmogus, ir už mus meldžiasi. Tai mums suteikia daugiau nei saugumą – suteikia džiaugsmą, didelį džiaugsmą.

Antroji džiaugsmo priežastis ta, kad pažadėjo atsiųsti ir atsiuntė pažadėtąją Šventąją Dvasią, kad eitume skelbti Evangeliją.

Žengimo į dangų iškilmės metu kontempliuodami dangų, į kurį Kristus pakilo ir atsisėdo Tėvo dešinėje, melskime Dangaus Karalienės Marijos užtarimo, kad sugebėtume drąsiai liudyti Prisikėlusįjį konkrečiose gyvenimo situacijos. (RK / SAK / Vatican News) 

2021 gegužės 16, 13:49

Antifona „Regina Coeli“ (arba „Regina Caeli“) yra viena iš keturių Marijos antifonų (kartu su „Alma Redemptoris Mater“, „Ave Regina Coelorum“ ir „Salve Regina“).
Popiežius Benediktas XIV 1742 m. nurodė, kad ji turi pakeisti Viešpaties Angelą Velykų laikotarpiu, tai yra nuo Velykų sekmadienio iki Sekminių, ir kad turi būti kalbama stovint, tuo pabrėžiant pergalę prieš mirtį.
Kaip ir „Viešpaties Angelas“, ji kalbama triskart per dieną: auštant rytui, vidudienį ir saulei leidžiantis, idant visa diena būtų pašvęsta Dievui ir Marijai.
Pasak tradicijos, ši antifona siekianti dešimtąjį, o gal net šeštąjį amžių, tačiau plačiai ją imta naudoti tryliktajame amžiuje, kuomet ji buvo įrašyta į pranciškonų brevijorių. Ją sudaro keturi trumpi posmai, užbaigiami „Aleliuja“. Tikintieji kreipiasi į Mariją, Dangaus Karalienę, kviesdami ją džiaugtis Kristaus prisikėlimu.
Popiežius Pranciškus 2015 m. balandžio 6 d., rytojaus diena po Velykų, „Regina Coeli“ maldos proga patarė su kokiu vidiniu nusiteikimu turime šią maldą kalbėti:
„...kreipiamės į Mariją ir raginame ją džiaugtis, nes Tasai, kurį ji nešiojo įsčiose, prisikėlė, kaip buvo žadėjęs. Ir prašome josios užtarimo. Mūsų džiaugsmas yra Marijos džiaugsmo atspindys, nes jinai savo tikėjime saugojo ir saugo viską, ką Jėzus yra nuveikęs. Tad kalbėkime šią maldą kaip vaikai, kurie yra laimingi, nes jų Motina laiminga“.

Paskutiniai Vidudienio maldos susitikimai

Skaityk viską >