„Venite, adoremus“

Jorge Mario Bergoglio ir jo brolio Oskaro vardai įrašyti į 1954–1955 m. registrą. Jame įrašytos naktinių adoruotojų pamainos. Žurnalo redaktoriai popiežiui atsiuntė registro su brolių vardais kopiją. Popiežius buvo aštuoniolikos metų. Jis laiške žurnalui prisiminė, kad „tada jau buvo įžiebta pašaukimo liepsnelė“, jis „gyveno normalų krikščionišką gyvenimą“, o jo išgyventos „adoravimo naktys įsirėžė giliai“.

Popiežius iš tėvų namų Flores rajone keliaudavo autobusu į Švenčiausiojo Sakramento baziliką miesto centre, daug šeštadienio naktų praleido melsdamasis. Adoracija prasidėdavo 9 val. vakaro po t. José Aristi meditacijos. Popiežius nostalgiškai prisiminė laiške, kad adoruotojų pamaina būdavo žadinama žodžiais: „Venite, adoremus!“

Ne pirmą kartą minimas kunigas J. Aristi, buvęs Švč. Sakramento kongregacijos vyresnysis. Pats popiežius yra pasakojęs apie šį gailestingąjį nuodėmklausį, kuris valandų valandas praleisdavęs klausykloje. Popiežius yra sakęs, kad visuomet gerbė šio kunigo liudijamą gailestingumą. T. José Aristi buvo ir jo nuodėmklausys.

Kai mirė t. J. Aristi, popiežius buvo Buenos Airių vyskupas augziliaras. Jis nuėjo padėti gėlių puokštę prie pašarvoto dvasininko, priartėjęs prie karsto beveik impulsyviai išplėšė rožinio kryžių iš mirusiojo rankų ir pasakė jam: „Atiduok man pusę savo gailestingumo“. Įvykį stebėjęs liudininkas t. Andrés Taborda papasakojo žurnalui, jog vyskupas Jorge Mario Bergoglio anuomet pasakęs, kad t. J. Aristi, jo nuodėmklausys, „atleido daugybei nusidėjėlių su šiuo rožiniu“ ir todėl „negali jo pasiimti į kapo duobę“.

Popiežius yra sakęs, kad nuo tada jis visą laiką prie savęs turi šio rožinio kryžių, nors popiežiaus sutana neturi kišenių, jį laiko arti širdies, dažnai paliečia: „Jaučiu malonę! Gailestingo dvasininko, prisiartinusio prie daugelio žaizdų pavyzdys įkvėpia ir gydo“. (SAK / Vatican News)