Paieška

Popiežius vadovavo „Angelo pirmadienio“ vidudienio susitikimui

„Pirmadienis po Velykų dar yra vadinamas „Angelo pirmadieniu“, nes atsimename prie Jėzaus kapo atėjusių moterų ir angelo, joms pranešusio apie Jėzaus prisikėlimą, susitikimą (Mt 28, 1–15)“, – balandžio 5 dienos vidudienio maldos susitikime sakė popiežius Pranciškus. „Jis prisikėlė“ – ši tiesa pranoksta žmogišką gebėjimą ją suvokti ir tai galėjo paskelbti tik angelas, panašiai kaip tik angelas galėjo pasakyti Mergelei Marijai, kad ji pagimdys Aukščiausiojo sūnų.

Pasak evangelisto Mato pasakojimo, „smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo“.

„Tas didelis akmuo, kuris turėjo būti blogio ir mirties pergalės anspaudas, buvo paguldytas tarsi laiptelis po kojomis Viešpaties angelui. Visi Jėzaus priešų ir persekiotojų planai ir sumanymai buvo veltui. Ant kapo akmens sėdinčio angelo vaizdinys yra konkretus ir regimas Dievo pergalės prieš blogį, Kristaus pergalės prieš šio pasaulio kunigaikštį, šviesos – prieš tamsumas ženklas“, – sakė popiežius Pranciškus. Angelas „it žaibas“, su „baltais kaip sniegas rūbais“ tarsi praneša, kad Dievo galiai nuridenus kapo akmenį prasideda nauja epocha. 

Dievo įsikišimas sukelia dvigubą reakciją. Sargybiniai, negalėdami atspirti tokiai galybei, buvo sukrėsti, pastiro. Prisikėlimo jėga parbloškia tuos, kurie buvo panaudoti, kad užtikrintų tariamą mirties pergalę. Deja, šie vargingi žmonės vėliau pabijojo sakyti tiesą ir pasidavę dievui-pinigui melagingai paliudijo, kad Jėzaus kūną pavogė mokiniai. Visai kitokia moterų reakcija: jos išgirdo Viešpaties angelo kvietimą nebijoti ir neieškoti Jėzaus kape. 

„Angelo žodžiuose galime atrasti vertingą mokymą: niekada nepavarkime ieškoti prisikėlusio Kristaus, kuris dovanoja gyvenimo pilnatvę jį sutikusiems. Sutikti Kristų reiškia atrasti širdies taiką. Evangelijos moterys po pradinio sukrėtimo patyrė didelį džiaugsmą sutikusios gyvą Mokytoją. Šiuo velykiniu laiku visiems linkiu panašios dvasinės patirties širdyje, namuose ir šeimose priimant linksmąją Velykų žinią: prisikėlęs Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jau nebeturi Jam galios. Velykų skelbimas – Kristus yra gyvas, Kristus lydi mano gyvenimą, Kristus yra šalia manęs. Kristus beldžiasi į mano širdį, kad jį įsileisčiau. Kirstus yra gyvas. Šiomis Velykų dienomis mums bus naudinga tai pakartoti: Viešpats gyvena“, – sakė popiežius. 

Su tokiu tikrumu šiandien ir per visą Velykų laiką kalbame „Dangaus Karaliene, džiūgauki“. Angelas Gabrielius taip ją pasveikino pirmąjį kartą: „Džiūgauk, malonės pilnoji!“. Dabar Marijos džiaugsmui nieko nebetrūksta: Jėzus gyvas, Meilė laimėjo. „Tegu tai tampa ir mūsų džiaugsmu!“ – palinkėjo popiežius Pranciškus.

Sukalbėjęs vidudienio maldą Šventasis Tėvas dar kartą pasveikino visus joje dalyvavusius nuotoliniu būdu, ypač senelius ir ligonius. „Siunčiu jums padrąsinimo ir dėkingumo už jūsų liudijimą žodį: esu jums artimas“, – pridūrė jis. – „Visiems linkiu su tikėjimu išgyventi šias Velykų oktavos dienas, primenančias Kristaus prisikėlimą. Pasinaudokite gera proga būti prisikėlusio Viešpaties džiaugsmo ir taikos liudytojais. Visiems gerų, ramių, šventų Velykų!“

„Septyniskart septynios dienos“ – taip kartais liturgijoje įvardijamas penkiasdešimties dienų trukmės velykinis laikotarpis, kuris tęsiasi nuo Velykų sekmadienio iki Sekminių sekmadienio. Šio liturginio laiko prasmė – pratęsti velykinį Kristaus prisikėlimo džiaugsmą ir prasmę, kad jie iš tiesų įsigertų į tikinčiųjų gyvenimą. 

Todėl neatsitiktinai velykinio laikotarpio  sekmadienių skaitiniai primena Jėzaus susitikimus su mokiniais, žodžius ir veiksmus po Prisikėlimo. Priešpaskutinį Velykų laiko sekmadienį minime Kristaus žengimą į dangų, o paskutinį – Šventosios Dvasios išliejimą, kaip buvo žadėta, ant mokinių. Bažnyčios istorinėje dvasinėje literatūroje Velykų laikas kartais prilyginamas gabalėliui amžinybės laiko tėkmėje arba vienam ilgam sekmadieniui. 

Velykų laiko liturgijoje ypač dažnai skamba džiaugsmo šūkis Aleliuja! Todėl šiuo laikotarpiu vietoj Viešpaties angelo maldos, labiau akcentuojančios Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpinį, kalbama malda Dangaus Karaliene:

„Dangaus Karaliene, džiūgauki, aleliuja, nes tas, kurį turėjai garbės nešioti, aleliuja, prisikėlė, kaip buvo sakęs, aleliuja. Melski už mus Dievą, aleliuja!“

(RK / Vatican News)

2021 balandžio 05, 12:55

Antifona „Regina Coeli“ (arba „Regina Caeli“) yra viena iš keturių Marijos antifonų (kartu su „Alma Redemptoris Mater“, „Ave Regina Coelorum“ ir „Salve Regina“).
Popiežius Benediktas XIV 1742 m. nurodė, kad ji turi pakeisti Viešpaties Angelą Velykų laikotarpiu, tai yra nuo Velykų sekmadienio iki Sekminių, ir kad turi būti kalbama stovint, tuo pabrėžiant pergalę prieš mirtį.
Kaip ir „Viešpaties Angelas“, ji kalbama triskart per dieną: auštant rytui, vidudienį ir saulei leidžiantis, idant visa diena būtų pašvęsta Dievui ir Marijai.
Pasak tradicijos, ši antifona siekianti dešimtąjį, o gal net šeštąjį amžių, tačiau plačiai ją imta naudoti tryliktajame amžiuje, kuomet ji buvo įrašyta į pranciškonų brevijorių. Ją sudaro keturi trumpi posmai, užbaigiami „Aleliuja“. Tikintieji kreipiasi į Mariją, Dangaus Karalienę, kviesdami ją džiaugtis Kristaus prisikėlimu.
Popiežius Pranciškus 2015 m. balandžio 6 d., rytojaus diena po Velykų, „Regina Coeli“ maldos proga patarė su kokiu vidiniu nusiteikimu turime šią maldą kalbėti:
„...kreipiamės į Mariją ir raginame ją džiaugtis, nes Tasai, kurį ji nešiojo įsčiose, prisikėlė, kaip buvo žadėjęs. Ir prašome josios užtarimo. Mūsų džiaugsmas yra Marijos džiaugsmo atspindys, nes jinai savo tikėjime saugojo ir saugo viską, ką Jėzus yra nuveikęs. Tad kalbėkime šią maldą kaip vaikai, kurie yra laimingi, nes jų Motina laiminga“.

Paskutiniai Vidudienio maldos susitikimai

Skaityk viską >