Popiežiaus Krizmos Mišios. Kaip nuodai virsta priešnuodžiu

Didžiojo ketvirtadienio rytą popiežius Pranciškus aukojo Krizmos Mišias, per kurias vyskupai ir kunigai visame pasaulyje atnaujina savo kunigiškuosius pažadus. Jų metu šventinamas ir laiminamas aliejus, kuris visus metus bus naudojamas teikiant sakramentus.

Krizmos Mišių homilijoje popiežius visų pirma kreipėsi į brolius kunigus iš Romos vyskupijos, kurie sudarė didžiąją šių apeigų dalyvių dalį. 

Evangelijoje, pasak jo, matome, kaip mainėsi Jėzaus besiklausiusių žmonių jausmai. Pokytis yra dramatiškas ir mums parodo, kad persekiojimas ir Kryžius yra susiję su Evangelijos skelbimu. Susižavėjimą, kurį sužadino iš Jėzaus burnos sklidę malonės kupini žodžiai, Nazareto žmonės išlaikė neilgai. „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ – kažkas paklausė (žr. Lk 4).

Tai dviprasmiškas klausimas. Kai kas gali jį ištarti, kad išreikštų džiaugsmą ir nuostabą, kad itin kuklioje aplinkoje atsirado žmogus, kuris kalba su tokia galia. Kai kas tokiais pačiais žodžiais gali pasišaipyti – ką šis žmogus apie save galvoja? 

Vis dėlto, pažvelgus į konkretų kontekstą, šiuose žodžiuose jau regimas daigas prievartos, kuri vėliau smogė Jėzui. Kai kuriose situacijose Viešpats tylėdavo ar pasitraukdavo į kitą vietą, tačiau šį kartą atsakė, kad parodytų piktojo logiką, slypinčią už, rodos, paprastos pastabėlės: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: 'Gydytojau, pats pasigydyk' – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“.

„Pats pasigydyk“ – šis motyvas lydi Viešpatį iki pat Kryžiaus. „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbėja“ (Lk 23, 35). Viešpats nesiginčija su piktąja dvasia, tačiau, kaip visada, atsako Rašto žodžiais. Jis priminė, kad tokie pranašai, kaip Elijas ar Eliziejus, nebuvo priimti savųjų, priešingai, juos išgirdo du svetimšaliai, du kitos religijos žmonės: našlė finikietė ir siras. Šie žodžiai, kaip matome evangeliniame pasakojime, pataikė tiesiai į centrą. 

Jėzaus žodžiai, pasak popiežiaus Pranciškaus, turi galią iškelti į dienos šviesą tai, kas yra širdyje, kurioje dažniausiai viskas susipynę. Tai ir sukelia dvasinę kovą. Matydami Viešpaties gailestingumą, girdėdami jo palaiminimus ir tuo pat metu perspėjimus – „vargas jums“, jaučiame, jog turime atskirti dalykus ir pasirinkti. 

Aptariamame Evangelijos epizode matome, jog minia nepriėmė Viešpaties žodžio, priešingai, įsiuto ir bandė atimti Jam gyvybę. Tačiau „Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino“ – jo valanda dar nebuvo atėjusi. 

Dar nebuvo jo valanda, tačiau į Viešpatį nukreipto ir jo gyvybei grasinusio pykčio ir žiaurumo pagreitis rodo, kad ta valanda gali ištikti kiekvieną akimirką. 

„Tuo šiandien ir noriu su jumis, brangūs kunigai, pasidalyti: džiugaus skelbimo valanda ir persekiojimo bei Kryžiaus valanda eina kartu“, – sakė popiežius. Evangelijos skelbimas visada siejasi su konkrečiu kryžiumi. Romi Žodžio šviesa geranoriškose širdyse gimdo šviesą, o kitokiose – sumaištį ir atmetimą, pažymėjo Šventasis Tėvas ir priminė įvairius Evangelijos palyginimus ar epizodus. Lauke išbarstyta geroji sėkla duoda šimteriopą derlių, tačiau taip pat žadina nakties metu murmėjimo sėklą sėjančio priešo pavydą. Gailestingojo tėvo švelnumas nustebina sūnų paklydėlį, tačiau tuo pat metu sukelia vyresniojo brolio apmaudą. Vynuogyno šeimininko dosnumas sužadina vėlai darbą pradėjusių darbininkų dėkingumą ir tuo pat metu prišaukia anksčiau darbą pradėjusių darbininkų, įžeistų šeimininko gerumo, aštrias pastabas. Jėzaus artumas nusidėjėliams laimi Zachiejaus, Mato, samarietės širdis, bet sukelia savo teisumu įsitikinusiųjų panieką. 

„Visa tai mums leidžia matyti, kad Gerosios Naujienos skelbimas slėpiningai siejasi su persekiojimu ir Kryžiumi“, – pakartojo popiežius Pranciškus, priminęs šv. Ignaco Lojolos pastabą, kad šią tiesą atspindi jau pačios Jėzaus gimimo aplinkybės.

„Kokias naudingas įžvalgas savo kunigiškam gyvenimui galime padaryti, kontempliuodami Kryžiaus – nesupratimo, atmetimo, persekiojimo – buvimą jau pačioje evangelinio skelbimo pradžioje ir širdyje?“ – klausė Šventasis Tėvas. Jis pateikė dvi pastabas.

Visų pirma, kryžius nėra nelaimingai sutapusių aplinkybių nulemtas atsitiktinumas. Kryžius Viešpaties gyvenime buvo dar prieš viešąją veiklą ir net gimimą. Kryžių jautė Marija, išgirdusi Angelo kvietimą. Kryžių jautė, negalėdamas užmigti ir pažadėtosios nuotakos norėjęs atsisakyti Juozapas. Galima būtų tęsti toliau. 

Tačiau, nors visi istorijos nukryžiuotojai tvirtina, jog kryžius tėra šalutinė pasekmė, taip nėra: kryžius nepriklauso nuo aplinkybių.

Kodėl Jėzus prisiėmė visą kryžiaus naštą, visą kančią? Kodėl apkabino draugų išdavystę ir apleidimą, neteisingą suėmimą, savavališką teismą, neproporcingą nuosprendį, priėmė antausius ir spjūvius vien iš beprasmio piktumo? Jei vien aplinkybės būtų lėmusios kryžiaus gelbstinčią galią, Viešpats nebūtų visko priėmęs. Tačiau, kai atėjo valanda, vienareikšmiškai apglėbė viską, nesiderėdamas.

„Antroji įžvalga yra tokia: tiesa, kad integrali mūsų žmogiškosios egzistencijos, ribų ir trapumo dalis yra susijusi su kryžiumi. Tai pat tiesa, kad kryžius apima ir tai, kas nėra mūsų prigimties dalis, tačiau įkandimas gyvatės, kuri, matydama beginklį Nukryžiuotąjį, jam gelia, bando apnuodyti ir nuvertinti visą jo darbą. Šiuo įkandimu stengiamasi pašiepti, sustingdyti, bevaisiu ir nereikšmingu padaryti kiekvieną jo patarnavimą ir meilės auką kitiems. Tai yra piktojo nuodai, kurie sklinda ir toliau: išsigelbėk pats“, – tęsė popiežius. 

Bet, kaip pažymi šv. Maksimas Išpažinėjas, būtent per šį žiaurių ir skausmingą, mirtiną įkandimą galiausiai iškyla Dievo triumfas, kuris apvertė demono ketinimus: Viešpats nebuvo apnuodytas, bet sukūrė priešnuodį mums, panaikinantį piktojo galią. 

„Prašykime Viešpaties malonės pasinaudoti šiomis įžvalgomis: tiesa, kad Evangelijos skelbimas apima ir kryžių, tačiau tai kryžius, kuris gelbėja“, – kvietė Pranciškus.

„Mes nesame bailūs pabėgėliai“, – rašė laiško žydams autorius, kviesdamas tvirtai laikytis tikėjimo. Panašiai ir mes, pasak popiežiaus, neturime piktintis, nes ir Jėzus nesipiktino matydamas, kad jo geroji išganymo žinia vargšams buvo lydima riksmų ir grasinimų tų, kurie nenorėjo jo girdėti; nes ir Jėzus nesipiktino, kai gydė ligonius moralistinių, legalistinių, klerikalistinių argumentų kontekste; nes ir Jėzus nesipiktino, kai jo skelbiami malonės metai – apimantys visą istoriją – sukėlė viešą skandalą, kuris šiandien galbūt patektų tik į provincijos laikraščio trečiąjį puslapį. Neturime piktintis, nes Evangelijos skelbimas veiksmingas ne dėl mūsų iškalbos, o dėl kryžiaus, kaip pažymi apaštalas Paulius (1 Kor 1, 17) ir prideda, kad kančia dėl Evangelijos yra ne mūsų, o paties Kristaus kančia mumyse, kad mes skelbiame ne save pačius, o Kristų. 

Homiliją popiežius Pranciškus užbaigė asmeniniu prisiminimu: tamsiu momentu jis maldoje prašė Viešpaties išlaisvinti iš sunkios situacijos. Vadovaudamas dvasinėms pratyboms, klausydamas išpažinčių, sutiko seną vienuolę su labai šviesiomis akimis, tikrą Dievo moterį, ir paprašė, kad ji, vietoj atgailos, melstų jam malonės gauti atsakymą. Vienuolė ilgokai patylėjo, tarsi melsdamasi, o po to pasakė: „Viešpats tikrai tokią malonę suteiks, tačiau neapsirikite: jis ją suteiks dievišku būdu“.

„Man tai labai padėjo: išgirsti, kad Viešpats visada duota to, ką prašome, bet savu, dievišku būdu. Šis būdas apima kryžių. Ne dėl mazochizmo, bet dėl meilės, meilės iki galo.“

*

Galima pridurti, kad Didžiojo ketvirtadienio liturgija susideda iš dviejų dalių: Krizmos  Mišių ryte ir Paskutinės vakarienės Mišių vakare. Pastarosioms Šv. Petro bazilikoje vadovaus kardinolas Giovanni Battista Re. (RK / Vatican News)  

2021 balandžio 01, 15:25