Popiežiaus Pranciškaus katechezė. Meditacija – ne tikslas, bet kelias
Meditacijos praktika pastaraisiais metais sulaukia gana didelio dėmesio. Ja domisi ne tik krikščionys; meditacijos praktika žinoma beveik visose pasaulio religijose. Ji gana plačiai paplitusi ir tarp žmonių, kurie neturi religinės gyvenimo vizijos. Mums visiems reikia medituoti, mąstyti, iš naujo atrasti save, kalbėjo Pranciškus. Žmogus nėra sukurtas tam, kad visą laiką bėgtų. Turime vidinį gyvenimą, kurį reikia nuolatos puoselėti. Todėl meditacijos poreikis yra bendras visiems žmonėms. Medituoti, sakė popiežius, tai sustoti ir giliai įkvėpti oro.
Krikščioniškame kontekste meditacija įgyja ir tam tikrų specifinių savybių, kurios negali būti nutylėtos. Kristus yra didžiosios durys, pro kurias žengia pakrikštytųjų malda. Panašiai turi būti ir su krikščioniškąja meditacijos praktika. Kai krikščionis meldžiasi, jis nesigilina į savojo „Aš“ gelmes, bet malda jam visada yra susitikimas su Kitu, su Dievu.
Terminas meditacija istorijoje turėjo skirtingas reikšmes. Net pačioje krikščionybėje jis reiškia skirtingas dvasines patirtis. Tačiau galime atsekti ir tam tikrus bendrus bruožus. Čia mums į pagalbą ateina katekizmas, kuris sako: „Kiek yra dvasinio gyvenimo mokytojų, tiek ir meditacijos metodų. [...] Tačiau metodas yra tik vadovas; svarbu su Šventąja Dvasia žengti priekin vieninteliu maldos keliu, kuris yra Jėzus Kristus“ (2707).
Gali būti daug krikščioniškos meditacijos metodų: vieni labai santūrūs, kiti labiau artikuliuoti; vieni labiau akcentuoja intelektinę asmens dimensiją, kiti – labiau jausmus. Visi jie yra svarbūs ir visus galime naudoti, kad tikėjimo patirtis apimtų visą žmogaus asmenį, į maldą įtrauktų ir protą, ir jausmus. Tačiau visada reikia atsiminti, pakartojo popiežius, kad meditacija yra kelias, o ne tikslas. Kiekvienas maldos būdas, jei jis nori būti krikščioniškas, turi būti Kristaus sekimas, nes tai yra mūsų tikėjimo esmė. Meditacijos metodai – tai keliai, kurie turi vesti pas Jėzų.
Katekizmas aiškina: „Meditacija pasitelkia mintį, vaizduotę, jausmus, troškimus. Toks sutelkimas būtinas norint geriau perprasti tikėjimo įsitikinimus, paakinti širdį atsiversti ir sustiprinti norą sekti Kristumi. Krikščioniškajai maldai labiausiai tinka apmąstyti Kristaus slėpinius“ (2708).
Besimeldžiančiam krikščioniui didžiausia malonė yra Kristaus artumas: Jis niekada mūsų nepalieka, visada su mumis palaiko ryšį. Kiekviena žemiškojo Jėzaus gyvenimo akimirka per maldą gali mums tapti dabartimi. Šventoji Dvasia mus veda prie Jordano upės, kur Jėzus pasineria į krikšto vandenį. Sėdime prie vestuvių pokylio stalo Kanoje, kai Jėzus padovanoja geriausią vyną, kad sutuoktiniai būtų laimingi. Ir mes stebimės, matydami Mokytoją, kai jis gydo daugybę sergančiųjų. Maldoje ir mes esame Jėzaus pagydytas raupsuotasis, aklas Bartimiejus, kuris atgauna regėjimą, Lozorius, išeinantis iš kapo... Nėra nė vieno Evangelijos puslapio, kuriame nebūtų mums vietos, sakė Pranciškus. Mums, krikščionims, meditacija yra būdas susitikti su Jėzumi ir tik taip iš naujo atrasti save. Medituoti – tai ne susitelkti į save, bet susitikti su Jėzumi ir tuomet atrasti save pagydytus, prikeltus iš numirusių, sustiprintus Jėzaus malone. (JM / Vatican News)
