Popiežius Pranciškus: gavėnia – kelionė atgal pas Dievą

Pelenų trečiadienio rytą popiežius Pranciškus aukojo Mišias, kuriomis pradėjome šių metų gavėnią. Dėl pandemijos šiemet atsisakyta tradicinių vadinamosios pirmosios gavėnios stoties pamaldų Romos Aventino kalvos bazilikose. Mišioms su barstymo pelenais apeigomis popiežius vadovavo Šv. Petro bazilikoje.

„Grįžkite pas mane visa savo širdimi“ (Jl 2, 12), – Mišių pirmajame skaitinyje iš pranašo Joelio lūpų skamba Dievo mums skirtas raginimas. „Gavėnia – tai kelionė atgal pas Dievą“, – sakė Mišių homilijoje popiežius Pranciškus.  Mes, visą dėmesį sutelkę į savo kasdieninius rūpesčius, dažnai sakome Viešpačiui: „Aš grįšiu pas tave, tik ne dabar, o truputį vėliau... Šiandien neturiu laiko, bet nuo rytojaus aš tikrai imsiu melstis, tikrai kažką nuveiksiu kitų labui...“ Gyvenime visada mes turėsime ką veikti ir visada rasime pasiteisinimų, dėl to ne rytoj, o jau dabar turime suvokti, kad atėjo laikas grįžti pas Dievą.

Gavėnia, sakė Pranciškus, yra kelionė, apimanti visą mūsų gyvenimą, visą žmogų. Atėjo laikas patikrinti mūsų kelionės kryptį, rasti kelią namo, atrasti mūsų ryšį su Dievu, nuo kurio viskas priklauso. Gavėnia – tai ne mažų darbelių laikas, ne smulkių pažadų rinkinys, bet pareiga rimtai pamąstyti, į kur nukreipta mūsų širdis. Paklauskime savęs: į kur ji mane veda? Į Dievą ar į mane patį? Gal aš susitaikiau su veidmainyste ir nesistengiu išsivaduoti iš dviveidiškumo ir melo?

Gavėnios kelionė – tai išėjimas iš vergijos į laisvę. Keturiasdešimt gavėnios dienų primena keturiasdešimt metų trukusią Dievo tautos kelionę per dykumą. Iš vergijos vaduojamai tautai buvo sunku užmiršti Egiptą. Keliaujantiems visada kyla pagunda grįžti atgal. Taip yra ir mums. Grįžimui pas Dievą trukdo įvairūs liguisti įpročiai, gundančių ydų spąstai, apgaulingas saugumas, kurį teikia pinigai, paralyžiuojantis įsijautimas į aukos vaidmenį. Kas nori eiti pirmyn, tas turi atmesti šias iliuzijas.

Kaip keliauti link Dievo? Pasak Pranciškaus, ieškant atsakymo į šį klausimą gali mums praversti kai kurie Šventojo Rašto siūlomi pavyzdžiai. Popiežius pirmiausia paminėjo Kristaus palyginimą apie gailestingąjį tėvą. Žiūrime į sūnų palaidūną ir suprantame, kad ir mums jau laikas grįžti pas Tėvą. Kaip tas sūnus, ir mes pamiršome namų kvapą, iššvaistėme savo turtus, likome tuščiomis rankomis ir nepasotinta širdimi. Tačiau Tėvas mūsų laukia. Mes esame kaip maži vaikai, kurie tik mokosi vaikščioti. Parpuolame, bet Tėvas tuoj pat mus pakelia. Tėvo atleidimas visada mus vėl pastato ant kojų. Per susitaikinimo sakramentą gaunamas Dievo atleidimas yra pirmasis žingsnis, kad pas jį sugrįžtume.

Kitas popiežiaus paminėtas pavyzdys – Jėzaus pagydytas raupsuotasis, kuris sugrįžo padėkoti. Mes visi sergame dvasinėmis ligomis, negalime patys jų išsigydyti. Visi turime giliai įsišaknijusių ydų, vieni jų negalime išnaikinti. Visi turime baimių, kurios mus paralyžiuoja, patys negalime jų nugalėti. Turime maldauti pagalbos, kaip tas raupsuotasis. Mums reikia, kad Jėzus mus pagydytų. Turime parodyti jam savo žaizdas ir sakyti: „Jėzau, štai aš su savo nuodėmėmis ir vargais. Tu esi gydytojas, gali mane išvaduoti. Pagydyk mano širdį“.

Pelenai barstomi ant mūsų galvų primena, kad esame dulkės ir į dulkes grįšime. Tačiau žinome, kad į šias dulkes Dievas įpūtė savo gyvybės Dvasią. Dėl to mes negalime gyventi vaikydamiesi dulkių, šiandien egzistuojančių ir rytoj nykstančių dalykų. Turime sugrįžti prie Dvasios, gyvybės davėjos, prie ugnies, kuri prikels mūsų pelenus.

Toliau homilijoje popiežius sakė, kad mūsų kelionė atgal pas Dievą yra įmanoma tik todėl, kad pirmiausiai Dievas pas mus atkeliavo. Prieš mums einant pas jį, jis pirmas pas mus atėjo. Jis pirmas išėjo su mumis susitikti. Jis nusižemino labiau, negu mes galime įsivaizduoti. Todėl mums keliauti pas jį visų pirma reiškia leisti, kad jis mus paimtų už rankos. Tėvas, kuris kviečia mus sugrįžti, pats išeina iš namų ir mūsų ieško. Viešpats, kuris mus gydo, pats išliejo kraują ant kryžiaus. Dvasia, kuri mus kviečia atsinaujinti, švelniai pučia į mūsų pelenus.

„Šiandien nuleidžiame galvas, kad jos būtų pabarstytos pelenais. Gavėnios pabaigoje mes dar labiau pasilenksime ir nuplausime brolių kojas. Gavėnia yra nusilenkimas kitiems. Turime suprasti, kad išganymas nėra kopimas į šlovės aukštumas, bet meilės įkvėptas nusižeminimas, tapimas mažais. Kad šioje kelionėje neprarastume krypties, atsistokime priešais Jėzaus kryžių – tylųjį Dievo sostą. Kiekvieną dieną žvelkime į jo žaizdas. Bučiuokime jas ir suprasime, kad pačiose skaudžiausiose mūsų gyvenimo žaizdose Dievas mūsų laukia su savo begaliniu gailestingumu. Jis ateina su mumis susitikti ten, kur esame labiausiai pažeidžiami, kur mums labiausiai gėda. Ir dabar jis kviečia mus grįžti pas jį, iš naujo atrasti džiaugsmą, kad esame mylimi.“ (JM / Vatican News)

2021 vasario 17, 10:45