Paieška

Vatican News
Popiežius Pranciškus Popiežius Pranciškus  (Vatican Media)

Popiežius: saugokime gailestingumo tapatybę

Popiežius Kristaus Krikšto sekmadienį kalbėjo apie tai, kaip Jonas pakrikštijo Jėzų Jordano upėje: Jonas skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“. Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriant dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 7–11).

Prieš keletą dienų matėme tris išminčius, atėjusius pašlovinti Kūdikio, o šiandien, Jėzaus krikšto sekmadienį, jį matome subrendusį vyrą ant Jordano upės kranto. Liturgija mums leido peršokti tris dešimtmečius, apie kuriuos težinome viena: tai buvo trisdešimt paslėptų metų – Jėzus gyveno savo šeimoje, keletą metų praleido Egipte kaip migrantas, kad išvengtų Erodo persekiojimų, paskui gyveno Nazarete, kur mokėsi šv. Juozapo amato, jis klausė tėvų, mokėsi ir dirbo. Galbūt stebina, kad didžiąją gyvenimo dalį žemėje Jėzus gyveno paslėptą kasdienį gyvenimą. Mums tai gražus pavyzdys, nes parodo kasdienybės didingumą, kiekvieno veiksmo svarbą Dievo akyse, net patį paprasčiausią ir nematomą.

Šitaip prasideda Jėzaus viešas gyvenimas. Jordane įvyksta jo krikštas. Tačiau Jėzus yra Dievas, kodėl jis leidosi krikštijamas? Jono Krikštytojo krikštas buvo apeiginis, kaip atsivertimo ženklas, atgaila už nuodėmes. Jėzui to nereikėjo. Jonas Krikštytojas priešinasi, bet Jėzus nenusileidžia. Kodėl? Todėl, kad Jėzus nori būti su nusidėjėliais. Jis stojo į eilę ir kaip kiti, atliko tą patį gestą. Jis įbrido į upę, kad pasinertų į mūsų būseną.

Krikštas tą ir reiškia – pasinerti. Tokiu būdu Jėzus pačią pirmąją savo tarnystės dieną atskleidžia „programinį manifestą“.  Jis sako, kad išganymas neateina „iš aukštybių“ suvereniu nuosprendžiu, ar galios veiksmu, dekretu, ne! Jis išgelbėja ateidamas susitikti su mumis ir prisiimti mūsų nuodėmių. Šitaip Dievas nugali pasaulio blogį: nusilenkdamas ir prisiimdamas naštą. Tuo pačiu būdu ir mes galime panėšėti kito naštą – ne teisdami, ne nurodydami, ką daryti, o tapdami artimais, užtariančiais, besidalijančiais Dievo meile. Artumas yra Dievo ryšio su mumis būdas. Jis pats apie tai pasakė Mozei, atkreipęs dėmesį, kad jokios kitos tautos dievai nėra tokie artimi, kaip Jis savo tautai.

Po Jėzaus pasigailėjimo veiksmo įvyksta kažkas nepaprasta: atsiveria dangus, apsireiškia Trejybė. Šventoji Dvasia pasirodo tarsi balandis ir Tėvas pasakė Jėzui: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“.  

„Dievas pasirodo tuomet, kai apsireiškia gailestingumas, prašau to neužmiršti – Dievas pasirodo tuomet, kai apsireiškia gailestingumas, nes tai jo veidas“, – sakė popiežius.

Kai Jėzus tampa nusidėjėlių tarnu, jis paskelbiamas Dievo sūnumi. Jis nusileidžia iki mūsų ir Šventoji Dvasia nužengia ant jo. Meilė kviečia meilę. Tai galioja ir mums: kiekvienu įvykdytu tarnystės gestu, kiekviename atliktame gailestingumo veiksme pasirodo Dievas. Jis pažvelgia į mūsų pasaulį. Tačiau dar prieš bet kokį mūsų veiksmą mūsų gyvenimas jau paženklintas jo gailestingumo mums.  Mes buvome išgelbėti, tačiau dovanai. Išganymas nekainuoja. Tai Dievo mums už dyką suteikiamas gailestingumas! Sakramentiškai tai įvyksta mūsų krikšto dieną, tačiau net visi nekrikštytieji visuomet aplankomi Dievo gailestingumo, nes Dievas čia pat, jis laukia. Jis laukia, kad atsivertų mūsų širdžių durys. Jis prisiartina savo „gailestinguoju paglostymu“.

Dievo Motina, į kurią dabar kreipiamės, tepadeda apsaugoti mūsų tapatybę – mūsų, patyrusiųjų gailestingumą, tapatybę, kuri yra tikėjimo ir gyvenimo pagrindas, sakė popiežius.  (SAK / Vatican News)

2021 sausio 10, 13:14