Katechezė apie užtarimo maldą. „Visi esame to paties medžio lapai“

Tie, kas meldžiasi, neužmiršta pasaulio, nuo jo nenusigręžia. Jei į maldą nebūtų sudedami žmonių džiaugsmai ir skausmai, viltis ir nerimas, malda būtų paviršutiniška, dekoratyvinė, panaši į teatrą, sakė popiežius Pranciškus trečiadienio rytą iš Vatikano rūmų bibliotekos transliuotoje katechezėje.

Mums visiems reikia vidinio gyvenimo, reikia vidinės erdvės, skirtos mūsų santykiams su Dievu, sakė popiežius, tačiau tai nereiškia, kad melsdamiesi mes bėgtume nuo realybės. Maldoje Dievas mus paima į savo rankas kaip duoną, „laimina, laužo ir duoda“ kitų žmonių alkiui numalšinti. Kiekvienas krikščionis yra pašauktas tapti duona Dievo rankose. Ir tai yra konkreti malda. Tai tikrai nėra joks bėgimas nuo pasaulio.

Besimeldžiantys žmonės ieško vienatvės ir tylos ne tam, kad nori pabėgti nuo kitų, bet tam, kad geriau girdėtų Dievo balsą. Kartais jie pasitraukia iš viešumos ir užsidaro savo kambarėlyje, kaip siūlė Jėzus (plg. Mt 6, 6), tačiau kad ir kur jie būtų, jų širdžių durys visada lieka plačiai atvertos. Kiekvienas gali pasibelsti į besimeldžiančio žmogaus duris ir sutikti gailestingą širdį, kuri meldžiasi nė vieno neatstumdama. Malda yra mūsų širdis ir mūsų balsas. Tačiau ji tampa ir kitų žmonių, kurie nemoka melstis, nesimeldžia, nenori melstis ar nesugeba melstis, širdimi ir balsu. Mes turime būti ir jų balsas, kuris kaip užtarimo malda kyla į Jėzų ir Tėvą. Turime melstis už visą pasaulį, melstis už visus žmones, dalytis visų pečius slegiančia skausmo ir nuodėmės našta.

Popiežius priminė, ką apie užtarimo maldą sako Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Užtarti kitus, prašyti ko nors kitiems […] yra būdinga kiekvienai širdžiai, esančiai santarvėje su Dievo gailestingumu. Bažnyčios laikais krikščionio užtarimas yra Kristaus užtarimo dalis ir šventųjų bendrystės išraiška“ (2635). Ką reiškia, kad dalyvaujame Kristaus užtarime? Kai ką nors užtariu ar už ką nors meldžiuosi, aš seku Kristumi, kuris mus užtaria pas Tėvą, meldžiasi už mus, rodo Tėvui savo žaizdas. Jėzus yra mūsų užtarėjas. Melstis užtarimo malda reiškia daryti taip, kaip Jėzus, per Jėzų užtarti kitus.

Kas nemyli savo brolio, rimtai nesimeldžia, tęsė Pranciškus. Neįmanoma melstis nekenčiant žmonių ar esant jiems abejingiems. Maldai būtina meilės dvasia. Tie, kurie nemyli, iš tiesų tik apsimeta, kad meldžiasi, o jei ir mano, kad meldžiasi, tai jų malda netikra, nes trūksta tikrosios maldos dvasios, kuri yra meilė. Tie Bažnyčios nariai, kuriems nesvetimas kitų žmonių džiaugsmas ir liūdesys, savo malda pasiekia giliau, negu tie, kurie tik teoriškai viską išmano. Malda visada yra kiek nors susijusi su žmogaus patirtimi.

Kai tikintysis, Šventosios Dvasios skatinamas, meldžiasi už nusidėjėlius, jis neskirsto žmonių į blogus ir gerus, neteisia ir nesmerkia, bet meldžiasi už visus. Jis meldžiasi ir už save, nes žino, kad jis nedaug skiriasi nuo kitų, žino, kad ir jis pats yra nusidėjėlis tarp nusidėjėlių. Palyginimo apie fariziejų ir mokesčių rinkėją pamoka visada yra aktuali (plg. Lk 18, 9–14). Mes nesame geresni už kitus, visi esame silpni, kenčiantys, nusidėjėliai broliai ir seserys. Todėl visi galime kreiptis į Dievą: „Viešpatie, prieš tave joks kūrinys nėra teisus (plg. Ps 143, 2). Visi esame tau nusidėję, visi esame skolingi, nė vienas iš mūsų nėra be priekaišto. Viešpatie, pasigailėk mūsų!“ Jei tokia dvasia nuolankiai stosime Dievo akivaizdoje ir melsimės už visus, mūsų malda bus vaisinga.

Pasaulio gyvybę palaiko nesibaigianti užtarimo malda. Tie besimeldžiantieji nežinomi mums, bet ne Dievui. Yra labai daug nežinomų krikščionių, kurie persekiojimo metu sugeba ištarti: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23, 34). Gerasis ganytojas išlieka ištikimas net ir matydamas savo kaimenės nuodėmę. Jis myli kaip tėvas net ir tuomet, kai vaikai jį apleidžia. Jis atkakliai tarnauja visiems, neuždaro savo širdies net ir tiems, kurie jį verčia kentėti.

Visi Bažnyčios nariai yra pašaukti melstis užtarimo malda, sakė Pranciškus. Visi turime malda vieni kitus užtarti, ypač tėvus, kunigus, mokytojus, bendruomenių vadovus. Melstis užtarimo malda – tai žiūrėti į kitus žmones Dievo akimis ir širdimi, su meile ir švelnumu.

Broliai ir seserys, sakė Pranciškus baigdamas trečiadienio katechezę, visi esame to paties medžio lapai: kiekvienas nukritęs lapas mums primena didžiulę meilę, kurią maldoje turime puoselėti vieni kitiems. Melskimės vieni už kitus. To reikia mums ir visiems. (JM / Vatican News)

2020 gruodžio 16, 13:05