Popiežius: nuo šio vakaro visi žmonės yra mano broliai ir seserys

Gruodžio 24-osios vakarą popiežius Pranciškus beveik tuščioje Šv. Petro bazilikoje aukojo Kalėdų nakties Mišias.

Šventojo Tėvo homilija

Šią naktį išsipildo didžioji Izaijo pranašystė: „Mums kūdikis gimė, sūnus gi mums duotas“ (Iz 9, 5).

„Sūnus mums duotas“. Dažnai sakoma, kad didžiausias gyvenimo džiaugsmas yra vaiko gimimas. Tai iš tiesų kažkas nuostabaus, kas viską perkeičia, suteikia nepaprastos energijos ir padeda įveikti nuovargį, nepatogumus ir bemieges naktis, suteikia neapsakomą laimę, kuriai niekas negali prilygti. Taip yra ir su Kalėdomis. Jėzaus gimimas yra naujiena, leidžianti mums kiekvienais metais atgimti. Jėzus mums suteikia jėgų stoti akistaton su visais išmėginimais. Taip yra dėl to, kad jis gimė mums visiems – man, tau, kiekvienam. Jis gimė mums, dėl mūsų.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jis, kuris yra šventas pačia savo prigimtimi, nori mus padaryti šventais per malonę. Dievas ateina į pasaulį kaip sūnus, kad padarytų mus Dievo vaikais. Kokia nuostabi dovana! Šiandien Dievas mus stebina ir sako kiekvienam iš mūsų: „Tu esi stebuklas“. Sese, broli, neliūdėk! Nors tu ir nesijauti to vertas, Dievas sako: „Tu esi mano vaikas“. Nors ir jauti, kad esi labai silpnas, bijai, kad neįveiksi įvairių išmėgimų, Dievas sako: „Drąsos, aš esu su tavimi“. Jis tai sako ne žodžiais, bet tapdamas sūnumi su tavimi ir dėl tavęs, norėdamas tau priminti, kad kiekvieno atgimimo pradžia yra prisipažinimas, kad esame Dievo sūnūs ir dukros. Tai yra mūsų vilties branduolys, tvirčiausias pagrindas, kuriuo remiasi mūsų gyvenimas. Kad ir kokie būtų sugebėjimai ar trūkumai, praeities žaizdos ir nesėkmės, baimė ir nerimas, už viską svarbesnė yra tiesa, kad esame mylimi vaikai. Dievo meilė mums nepriklauso nuo mūsų ir niekada nuo mūsų nepriklausys – tai neatlyginama meilė, gryna malonė. Šį vakarą šv. Paulius mums sako: „Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms“ (Tit 2, 11). Nėra nieko brangesnio.

„Sūnus mums duotas“. Tėvas mums davė savo viengimį Sūnų, kuris yra visas jo džiaugsmas. Vis dėlto, kai pažvelgiame į žmogaus nedėkingumą Dievui ir kitiems žmonėms daromas skriaudas, gali kilti abejonė: ar Viešpats gerai padarė, kad mus taip apdovanojo? Ar teisingai pasielgė mumis taip labai pasitikėdamas? Ar nepervertino mūsų? Taip, jis mus pervertina, nes mus labai myli. Jis nesugeba mūsų nemylėti. Jis toks yra, taip labai skiriasi nuo mūsų. Jis visada mus myli, linki mums daugiau gero, negu mes sau patiems. Jo paslaptis yra meilė. Dievas žino, kad vienintelis būdas mus išgelbėti, pagydyti mūsų vidų, – tai mylėti. Jis žino, kad žmogus gali tobulėti tik priimdamas jo meilę, kuri niekada nesikeičia, bet keičia mus. Tik Jėzaus meilė keičia gyvenimą, gydo giliausias žaizdas, vaduoja iš užburtų nepasitenkinimo, pykčio ir skundimosi ratų.

„Sūnus mums duotas“. Varganose ėdžiose tamsiame tvartelyje guli Dievo Sūnus. Kyla kitas klausimas: kodėl jis gimė naktį, ne padoriuose namuose, bet skurde, kitų atstumtas, nors ir buvo vertas gimti kaip didžiausias karalius gražiausiuose rūmuose? Dėl to, kad parodytų, kaip labai jis myli mūsų žmogiškumą. Dievo sūnus gimė kitų atstumtas, kad parodytų, kad visi atstumtieji yra Dievo vaikai. Jis atėjo į pasaulį taip, kaip ateina į pasaulį kiekvienas vaikas, silpnas ir trapus, kad mes galėtume priimti savo silpnumą. Turime suprasti labai svarbų dalyką: kaip Betliejuje, taip ir su mumis, per mūsų silpnumą Dievas nori daryti didelius darbus. Jis visą mūsų išganymą sudėjo į ėdžias ir jam nebaisus mūsų skurdas. Leiskime jo gailestingumui perkeisti mūsų varganumą. Štai, ką reiškia, kad mums gimė sūnus.

Yra dar yra dar vienas dalykas, kurį angelas sako piemenims: „Štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 12). Šis ženklas, ėdžiose gulintis vaikelis, yra skirtas ir mums, kad nepasiklystume gyvenime. Betliejuje, kuris reiškia „duonos namus“, Dievas guli ėdžiose tarsi norėdamas priminti, kad jei norime gyventi, mums jo reikia kaip duonos. Turime leisti, kad mus persmelktų jo neatlyginamai dovanojama, nenuilstanti, konkreti meilė. Kaip dažnai mes, ištroškę linksmybių, sėkmės ir pasaulio dalykų, maitiname savo gyvenimą maistu, kuris nepasotina, bet palieka tuštumą viduje! Viešpats, pranašo Izaijo lūpomis, skundėsi, kad jautis ir asilas žino apie ėdžias, o mes, Dievo tauta, nepažįstame jo, kuris yra mūsų gyvenimo šaltinis (plg. Iz 1, 2–3). Tai tiesa: esame nepasotinami, puolame prie visokiausių tuštybės lovių, užmiršdami Betliejaus ėdžias. Tos skurdžios, bet turtingos meile, ėdžios mus moko, kad gyvenimo maistas yra Dievo ir žmonių meilė. Jėzus mums duoda pavyzdį: Jis, Dievo Žodis, yra kūdikis; jis nekalba, bet siūlo gyvenimą. O mes labai daug kalbame, bet dažnai visai nesuprantame, kas yra gerumas.

„Sūnus mums duotas“. Kas turi mažą vaiką, žino, kiek meilės ir kantrybės reikia. Reikia jį pamaitinti, prižiūrėti, nuprausti, rūpintis jo poreikiais, kuriuos kartais sunku suprasti. Vaikas mus moko mylėti. Dievas gimė vaiku, kad paskatintų mus rūpintis kitais. Jo tylus verksmas padeda suprasti, kokie niekam nereikalingi mūsų kaprizai. Jo nuginkluojanti meilė mums primena, jog mums duotas laikas yra skirtas ne tam, kad verktume dėl savęs, bet kad ramintume verkiančiuosius. Dievas apsigyveno su mumis kaip varganas žmogus, norėdamas mus paraginti, kad, tarnaudami vargšams, tarnautume jam.

„Sūnus mums duotas“. Tu, Jėzau, Dievo Sūnau, padarai mane sūnumi. Tu myli mane tokį, koks esu, o ne tokį, kokį save įsivaizduoju. Apkabindamas tave, ėdžiose paguldytą vaikelį, aš apkabinu savo gyvenimą. Priimdamas tave, kuris esi gyvenimo duona, aš taip pat noriu aukoti savo gyvenimą. Tu, kuris mane gelbsti, mokyk mane tarnauti. Tu, kuris nepalieki manęs vieno, padėk man guosti savo brolius ir seseris, nes nuo šio vakaro visi žmonės yra mano broliai ir seserys.

2020 gruodžio 24, 20:57