Popiežiaus bendroji audiencija. Solidarumas – kelias į teisingesnį pasaulį

Trečiadienio rytą, po 189 dienų pertraukos, popiežius Pranciškus vėl susitiko su į bendrąją audienciją atvykusiais tikinčiaisiais. Paskutinė audiencija dalyvaujant žmonėms įvyko vasario 26-ąją, prieš pandemiją. Po to trečiadienių bendrųjų audiencijų katechezės buvo transliuojamos per televiziją ir internetą. Popiežius jas skaitė prieš kamerą Vatikano rūmų bibliotekoje. Šio trečiadienio bendroji audiencija, kurioje vėl dalyvavo tikintieji, vyko Vatikano rūmų Šv. Damazo kieme. Popiežius tęsė katechezę apie Bažnyčią ir žmoniją pandemijos metu.

Pradėdamas trečiadienio katechezę, Pranciškus vėl pakartojo, kad pandemija visu aiškumu parodė, kaip labai žmonės vieni nuo kitų yra priklausomi. Visi esame tarpusavyje susiję ir kai esame laimingi, ir kai kenčiame. Todėl, jei norime sėkmingai įveikti dabartinę krizę, turime eiti visi kartu, būtų solidarūs.

Esame Dievo sukurta viena žmonių šeima, gyvename bendruose namuose – planetoje-sode, kuriame Dievas mus apgyvendino – ir turime bendrą tikslą, kurį mums parodė Kristus. Tačiau jei visa tai pamirštame, mūsų tarpusavio priklausomybė tampa vienų priklausomybe nuo kitų, didėja nelygybė, silpnėja visuomenės darna, kenčia aplinka, žmonės atsiduria paribiuose.

Todėl šiandien, labiau negu bet kada, labai reikalingas solidarumas, apie kurį tiek daug kalbėjo šv. popiežius Jonas Paulius II. Žodis „solidarumas“, pastebėjo Pranciškus, yra šiek tiek nusidėvėjęs ir kartais jis yra neteisingai aiškinamas. Solidarumas – tai kur kas daugiau nei keletas pavienių dosnumo įkvėptų veiksmų. Solidarumui reikalinga nauja mąstysena. Solidarumas – tai ne tik pagalba kitiems, bet visa apimantis teisingumas.

Pasak popiežiaus, Biblijoje pasakojama Babelio bokšto statybos istorija mus įspėja, kas nutinka, kai bandome pasiekti dangų – mūsų tikslą – nekreipdami dėmesio į ryšius su kitais žmonėmis, kūrinija ir Kūrėju. Statome bokštus ir dangoraižius, bet griauname bendruomenę. Norime būti Žemės šeimininkai, tačiau naikiname bioįvairovę ir ekologinę pusiausvyrą.

Babelio bokšto statybos priešingybė yra Sekminės. Šventoji Dvasia ateina kaip vėjas ir ugnis, pripildo aukštutiniame kambaryje užsidariusią išsigandusių mokinių bendruomenę, įkvepia jai Dievo stiprybės, ragina išeiti ir visiems skelbti Viešpatį Jėzų. Dvasia sukuria vienybę įvairovėje, sukuria harmoniją. Per Sekmines ateina Dievas ir įkvepia bendruomenei tikėjimą vieninga įvairove ir solidarumu. Solidari įvairovė turi savyje antikūnių, saugančių, kad mes, būdami skirtingi, nesirgtume individualizmu ir savanaudiškumu. Solidari įvairovė taip pat turi antikūnių, galinčių pagydyti socialines struktūras ir procesus, kurie išsigimė ir tapo neteisingumo ir priespaudos sistemomis.

Solidarumas yra kelias, kuriuo turi eiti iš pandemijos besivaduojanti žmonija. Tai kelias į pagijimą nuo mūsų tarpasmeninių ir socialinių ligų. Nėra kito kelio. Turime eiti solidarumo keliu, nes kitaip – viskas eis blogyn. Noriu pakartoti: išėję iš krizės nebūsime tokie patys, kaip anksčiau. Pandemija yra krizė. Turime rinktis. Solidarumas – tai kelias, kad išėję iš krizės būtume geresni.

Tikėjimu besivadovaujantis solidarumas gali atnešti Dievo meilę į globalizuotą kultūrą, statyti ne bokštus ar sienas, kurie dalija, o vėliau griūva, bet kurti bendruomenę ir skatinti tikros ir tvirtos žmogiškosios brandos procesus. Krizių audrose Viešpats mus žadina ir prašo suaktyvinti solidarumą, kad jis mums padėtų ištverti sunkiais laikais, kai atrodo, kad viskas skęsta. Šventoji Dvasia mums teįkvepia drąsaus kūrybingumo, teskatina dosnumą, broliškumą ir visuotinį solidarumą. (JM / Vatican News)

2020 rugsėjo 02, 10:45