Paieška

Popiežiaus katechezė: nebijokime, atverkime širdis Šventajai Dvasiai

Popiežius Pranciškus trečiadienį pratęsė katechezių ciklą apie Palaiminimus. Popiežiaus mąstymo tema – „Palaiminti tyraširdžiai“. Prieš Šventojo Tėvo katechezę perskaityta apaštalo šv. Pauliaus laiško korintiečiams ištrauka: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas“. (1 Kor 13 11–12)

Šiandien kartu skaitome šeštąjį palaiminimą – Dievo regėjimo pažadą, kurio sąlyga – širdies tyrumas. „Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). Vienoje psalmėje sakoma: „Eik, ­ sako man širdis, ­ ieškok jo veido!“ Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau!“! (Ps 27, 8–9). Čia kalbama apie asmeninio ryšio su Dievu troškimą, ne mechaniško, ne ūkanoto, bet asmeniško. Senojo Testamento Jobo knygoje sakoma: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys mato tave“ (Job 42, 5).

Kaip mums pasiekti artumą su Dievu, kad pažintume jį savo akimis? Popiežius prašė prisiminti Emauso mokinius, su kuriais drauge yra Jėzus, bet „jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo“. (Lk 24, 16). Viešpats atveria jų akis pasibaigus kelionei duonos laužymo akimirką, bet pirma juos pabara: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!“ (Lk 24, 25). Kai mūsų širdys nerangios – mes nematome. Matome tarsi pro ūkanas. Kad galėtume kontempliuoti, reikia pažvelgti į savo vidų, užleisti vietą Dievui, nes anot šv. Augustino, „Dievas man artimesnis už mane patį“.

Regėti Dievą nereikia keisti akinių, stebėjimo punktų, nereikia teologų knygų: reikia išlaisvinti širdis nuo klastos. Tai vienintelis kelias, sakė Pranciškus.

Pasak jo, būtina suprasti, kad didžiausias mūsų priešas dažnai pasislėpęs mūsų širdyje. Pati svarbiausia yra kova su vidine apgaule, vedančia į nuodėmę. Nes nuodėmė keičia vidinį regėjimą, vertinimą, rodo netikrus arba nelabai tikrus dalykus. Būtent todėl taip svarbu suprasti, kas yra širdies tyrumas.

Tyra širdis yra proceso rezultatas, reikalaujantis išsilaisvinimo ir išsižadėjimo. Senojo Testamento autoriai tai vadina „širdies apipjaustymu“. Turime pripažinti, kad dalis širdies yra paveikta blogio ir atpažinti tą negražią, ūkanotą dalį. Kad išmoktume kaip tai daryti, turime leisti, kad vadovautų ir mus lydėtų Šventoji Dvasia.

„Sergančios širdies, nusidėjėlio širdies, širdies, kuri dėl nuodėmės gerai nemato ėjimas į širdies šviesos pilnatvę yra Šventosios Dvasios darbas. Ji vadovauja šiam ėjimui. Per tokią širdies kaitą pasiekiame „Dievo regėjimą“. Tai palaiminta vizija, Dangaus karalystės džiaugsmas, kurio link einame. „Matyti Dievą“ kartu reiškia atpažinti jo apvaizdos ženklus, atpažinti Jį sakramentuose, Jo buvimą broliuose, ypač tuose, kurie vargsta, kenčia, atpažinti Jį ten, kur apsireiškia.“

Šeštasis palaiminimas: „Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą“ yra visų ankstesnių palaiminimų vaisius, sakė Pranciškus. Jei išgirdome mumyse esantį gėrio troškimą ir sąmoningai priimame gailestingumą, mums prasideda išsilaisvinimo kelias, kuris tęsiasi per visą gyvenimą ir nuveda iki Dangaus. Tai rimtas darbas: šį darbą atlieka Šventoji Dvasia. Tačiau mes turime leisti, kad ji tai mumyse padarytų. Turime būti atviri Šventosios Dvasios veikimui. Galime sakyti, kad gyvenimo išbandymai ir ištyrinimas yra Dievo darbas mumyse, Šventosios Dvasios veikimas, apdovanojantis ypatingu džiaugsmu ir tikra ramybe. Nebijokime, atverkime savo širdies duris Šventajai Dvasiai, kad padarytų mus tyrus ir vestų keliu į džiaugsmo pilnatvę. (SAK / Vatican News)

2020 balandžio 01, 15:38