Popiežius ragina minėti „Laudato si’ savaitę“
Popiežius Pranciškus kreipiasi į visus katalikus ir prašo kartu su juo švęsti „Laudato si’ savaitę“. „Kokį pasaulį trokštame palikti tiems, kurie bus po mūsų, dabar augantiems vaikams? Šio klausimo paskatintas, nuo 2020 m. gegužės 16 d. iki 24 d. noriu jus pakviesti minėti „Laudato si’ savaitę“. Tai pasaulinė kampanija „Laudato si’“ – enciklikos apie rūpinimąsi bendrais namais – paskelbimo penktųjų metinių proga. Visiems kartoju prašymą reaguoti į pasaulinę ekologinę krizę. Žemės šauksmas ir vargstančių maldavimai turi būti išgirsti. Rūpinkimės kūrinija – Dievo kūrėjo mums suteikta dovana. Visi kartu švęskime „Laudato si’ savaitę“, – sako Pranciškus.
Enciklikos turinys trumpai
„Kokį pasaulį trokštame palikti tiems, kurie bus po mūsų, dabar augantiems vaikams?“ Tai svarbiausias klausimas, kurį popiežius Pranciškus kelia savo enciklikoje. Toliau jis rašo, kad šis klausimas susijęs ne vien su gamta, izoliuota nuo kitų dalykų, tad jis negali būti vienpusiškai svarstomas, bet kartu su juo turi būti keliami ir klausimai apie gyvenimo prasmę bei pamatines visuomenės gyvenimo vertybes. Turime klausti: koks mūsų gyvenimo tikslas? Dėl ko mes dirbame ir kovojame? Kodėl mes esame reikalingi šioje žemėje?
Suniokota ir apiplėšta mūsų žemė dejuoja ir jos aimanos įsilieja į visų pasaulyje apleistųjų aimanas. Turime juos išklausyti, sako Pranciškus, ir mes visi – pavieniai asmenys, šeimos, bendruomenės, tautos ir visas pasaulis –turime, šv. Jono Pauliaus II žodžiais tariant, ryžtis „ekologiniam atsivertimui“, imtis atsakingai rūpintis mūsų bendrais namais. Popiežius Pranciškus sutinka, kad šiuo metu pastebimas vis didesnis jautrumas aplinkai ir gamtos apsaugai, bręsta nuoširdus susirūpinimas dėl to, kas dedasi su mūsų planeta. O tai reiškia, kad žmonija dar yra pajėgi bendradarbiaudama pozityviai veikti.
Encikliką „Laudato si’“ sudaro šeši skyriai – šešios teminės ašys. Pirmoji dalis – kas dedasi su mūsų namais? Šiame skyriuje kalbama apie pagrindinius dabartinės ekologinės krizės aspektus: klimato kaitą, prieigos prie vandens problemą, nykstančias augmenijos ir gyvūnijos rūšis, taip pat apie tarptautinių santykių etiką, išsivysčiusioms šalims tenkančią didesnę atsakomybę, kurią Pranciškus vadina mūsų planetos šiaurėje gyvenančių tautų „ekologine skola“ pietiniam pusrutuliui.
Antrasis enciklikos skyrius – tai žvilgsnis į ekologijos problemas iš Biblijos perspektyvos. Dievas žmogui patikėjo savo sukurtą pasaulį. Žmogus yra saistomas atsakomybės, kurią jam suteikia jo trejopi gyvybiniai ryšiai – su Dievu, su kitais žmonėmis ir su gamta. Mus visus sukūrė tas pats Tėvas, mes visi esame kūriniai, sujungti neregimais ryšiais, ir tai skatina šventą, meilės kupiną ir nuolankią pagarbą. Kenkimą šiems ryšiams Biblija vadina nuodėme.
Trečiajame enciklikos skyriuje sakoma, kad ekologinės krizės šaknų reikia ieškoti paties žmogaus sampratos krizėje. Popiežius ją vadina antropocentrizmo pertekliumi: žmogus nesitenkina jam skirta vieta pasaulyje, susitelkia į save patį ir į savo galią. Iš to kyla „vienkartinio naudojimo“ logika santykiuose ir su gamta, ir su kitais žmonėmis.
Bene svarbiausia enciklikos dalis yra ketvirtasis skyrius, kuriame kalbama apie integralią ekologiją. Gamtos problemų analizė negali būti atskirta nuo žmogaus, šeimos, darbo, miesto kontekstų, nuo asmens santykio su savimi pačiu analizės, nes nebūna atskirų ekologinių ir socialių krizių, bet būna sudėtingos socio-ekologinės krizės, tvirtina Pranciškus.
Penktajame skyriuje formuluojami keli konkretūs siūlymai: visų pirma kalbama apie būtinumą ugdyti sąžiningus ir skaidrius sprendimų priėmimo procesus, kad būtų galima atpažinti, kurios politikos ir verslo iniciatyvos tarnaus tikram integraliam vystymuisi. Ypač naujų projektų poveikio gamtai tyrimai reikalauja skaidrių politinių procesų ir dialogo. Labai primygtinai kreipiamasi į einančiuosius politines pareigas, kad jie vengtų šiandien dominuojančios „greito rezultato logikos“.
Šeštais enciklikos skyrius – tai prašymas ryžtis ekologiniam atsivertimui. Nelengva pakeisti įpročius ir elgseną. Visa tai bus paprasčiau, jei sugebėsime žiūrėti kontempliuojančiu tikinčio žmogaus žvilgsniu. Tikintysis kontempliuoja ne vien pasaulio išorę, bet ir vidų, atpažįsta ryšius, kuriais Tėvas mus sujungė su visais kūriniais. Laisvai ir sąmoningai išgyvenamas santūrumas išvaduoja, padeda būti atviriems daugybei galimybių, kurias mums siūlo gyvenimas. Šitaip įmanoma iš naujo pajusti, kad esame vieni kitiems reikalingi, kad esame atsakingi už kitus ir už pasaulį, kad verta būti geriems ir sąžiningiems. (JM / VaticanNews)
