Popiežius: mūsų gyvenime visada tebūna vietos Dievo žodžiui
„Jėzus ėmė skelbti“ (Mt 4, 17), – taip evangelistas Matas kalba apie Jėzaus tarnystės pradžią. Jis yra Dievo Žodis, atėjęs kalbėti mums savo žodžiu ir savo gyvenimu, sakė popiežius, pradėdamas Mišių homiliją. Šį pirmąjį Dievo Žodžio sekmadienį sugrįžtame prie jo skelbimo ištakų, prie gyvybės Žodžio šaltinio. Šios dienos Evangelija mums pasakoja kaip, kur ir kam Jėzus pradėjo skelbti.
Kaip? Savo skelbimą jis pradėjo paprastu raginimu: „Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat!” (Mt 4, 17). Tai visų jo kalbų pagrindas. Jis mums sako, kad dangaus karalystė jau arti. Ką tai reiškia? Dangaus karalystė – tai Dievo karalystė, Dievo karaliavimo būdas, jo santykis su mumis. Jėzus mums skelbia, kad Dievas yra mums artimas. Štai kur jo skelbiamos žinios naujumas – Dievas nėra tolimas. Tasai, kuris gyvena danguje, nužengė į žemę, tapo žmogumi. Jis pašalino ribas, panaikino atstumą. Ne dėl mūsų nuopelnų jis pas mus atėjo, bet dėl to, kad nori su mumis susitikti. Jis trokšta su mumis būti, dovanoti mums gyvenimo grožį, širdies ramybę, atleidimo džiaugsmą, suvokimą, kad esme mylimi. Štai dėl ko Jėzus mus ragina atsiversti. Atsiversti – tai visų pirma pakeisti gyvenimo būdą. Turime keisti gyvenimo būdą, nes jau prasidėjo naujas gyvenimas; jau baigėsi laikas, kada gyvenome tik sau ir prasidėjo gyvenimas su Dievui ir Dievui, su kitais ir kitiems, su meile ir dėl meilės. Dievo žodis mus guodžia ir drąsina, sakė Pranciškus. Tuo pat metu jis ragina atsiversti, provokuoja, mus supurto, vaduoja iš egoizmo paralyžiaus.
Kur? Mišių pirmasis skaitinys ir Evangelija kalba apie „ūksmingą mirties šalį“. Ten Jėzus pradėjo savo misiją. Ne Jeruzalės šventyklos prieangyje, bet kitame šalies pakrašty, pagonių gyvenamoje Galilėjoje, pasienio zonoje, periferijoje. Štai žinia mums, sakė popiežius, – išganymą mums atnešęs Žodis neieško išdailintų, saugių ir sterilių vietų. Ateina į mūsų sudėtingas situacijas, į mūsų tamsą. Šiandien, kaip anuomet, Dievas nori aplankyti tas vietas, kur mes nesitikime ir nenorime jo sutikti. Kaip dažnai, sakė Pranciškus, mes užsidarome, slepiame savo pasimetimą, nešvarumą ir dviveidiškumą. Užsidarę savyje mes kreipiamės į Viešpatį tik formaliais maldos žodžiais, nenorėdami, kad malda pakeistų mūsų vidų. Kaip tik dėl to Viešpats ateina norėdamas ištiesinti mūsų vingiuotus kelius. Leiskime, kad mus pasiektų jo Žodis, kuris yra „gyvas [...] ir teisia širdies sumanymus bei mintis” (Žyd 4, 12).
Kam? Savo kvietimą Jėzus pirmiausiai skyrė žvejams – ne ypatingai parengtiems, apdovanotiems ypatingais gabumais ar labai pamaldiems, bet paprastiems dirbantiems žmonėms. Jėzus prabilo į žvejus jiems suprantama kalba. Jie viską paliko ir tuoj pat nuėjo su juo. Taip greitai ir ryžtingai jie nusprendė juo sekti ne dėl to, kad pakluso įsakymui, bet dėl to, kad taip stipriai juos patraukė jiems parodyta meilė. Kad sektume Kristų, sakė popiežius, negana vienkartinio pasiryžimo sekti, bet reikia kiekvieną dieną girdėti jo kvietimą. Mums reikia Dievo žodžio: turime jį girdėti tarp daugybės kiekvieną dieną skambančių kitų žodžių.
Baigdamas homiliją popiežius prašė visada gyvenime skirti vietos Dievo žodžiui, kasdien pasiskaityti kad ir po trumpą Šventojo Rašto ištrauką, turėti Bibliją visada po ranka, kišenėje, išmaniajame telefone. Ieškokime joje įkvėpimo kiekvienai gyvenimo dienai, tuomet pajusime, kad Dievas yra arti, kad jis mums šviečia tamsoje, kad veda mus per gyvenimą. (JM / VaticanNews)
